My simple life in Austria

Šventųjų miesto (Heiligenstadt) parkas, be jokios abejonės, man yra vienas gražiausių, didingiausių savo paprastumu, įdomiausių istoriškai Vienos miesto parkų, kuris nebūtinai patenka į turistams skirtų " must seen in Vienna" vietų sąrašą. Dažniausiai būna taip - tai kas ypatinga, gražu, kuklu ir elegantiška - atrandama atsitiktinai. Buvo ruduo, kai pirmą kartą netyčia užklydau į parką. Lapų raudonis krito kaskadomis nuo karklų, o jų raudonumą stiprino skirtingų atspalvių - nuo sidabrinės iki mėlynos - spygliuočių žaluma. Buvau be žado nuo spalvų gausos.  Pakanka mokyklinių dailės istorijos žinių, kad iškart atpažintumei, kad tai angliško stiliaus (landšaftinis) parkas, - natūralus, kuklus, atkartojantis gamtos linijas, kuriantis laisvės jausmą ir nekeliantis įtampos.  "Stebuklingaisiais Rotšildų sodais", "žymiausiu Europoje" bei "Vienos puošmena" kažkada vadintas šis parkas, kuriame auginti egzotiškiausi pas...

Esu beveik tikra, kad knygos kaip ir žmonės ateina į mūsų gyvenimus kai mums jų reikia. Kai prieš metus rašiau tekstą apie lietuvę kulinarę, gyvenančią ir dirbančią Grace, pokalbio su ja metu porą kartų buvo paminėta ir jos mama - kūrybinga, muzikali, atvira žmonėms asmenybė. Kai sužinojau, kad ši moteris yra ir vienos religinės giesmės, su kuria augo ir brendo Lietuvos katalikiškas jaunimas po Atgimimo, autorė, panorau dar labiau su ja susipažinti. Tuo metu Kopenhagoje gyvenanti Laima Gimbutienė buvo kaip tik išleidusi savo pirmąją knygą "Jūros pieva". Paprastai meilės romanų neskaitau, bet kai šią žiemą mano naktinį miegą ėmė drumsti skaitomų knygų apie partizanų kovas vaizdai, supratau, kad man reikia kažko lengvo. Lyg netyčia kažkur akys užkliuvo už žinutės, kad "Jūros pieva" autorė kartoja romano tiražą bei rašo knygos tęsinį.  Knygos herojė - keturiasdešimtmetė lietuvė Lina iš nedidelio provincijos miestelio po 18 santuokos metų paliekama vyro. Lin...

Šį tekstą ilgai nešiojausi su savimi, vis iš naujo ir iš naujo bandydama jį užrašyti, gyvendama juo ir ieškodama atsakymų. Pagaliau, ilgai nedrįsau apie tai kalbėti garsiai, o viena ar kita mintimi pasidalindavau tik artimesniuose pokalbiuose. Kad ir kaip keistai iš šono gali pasirodyti, užrašyti jį mane išprovokavo... Austrijos politinė krizė, vadinamasis Ibisageitas ir reakcijos į krizės padarinį, kai trauktis priverstą vyriausybės kanclerį Sebastianą Kurzą laikinai pakeitė moteris, stojusi prie vyriausybės vairo. Socialiniai tinklai suūžė, girdi, kokia staigmena, šioje tradicinėje namų šeimininkių šalyje toks pasiekimas! Bemaž akibrokštas! Ir lyg to būtų negana - dauguma laikinosios vyriausybės ministrų portfelių taip pat atiteko moterims! Labiausiai man užstrigo nuostaba - namų šeimininkių šalis. Ar tikrai Austrija yra namų šeimininkių šalis? Jei taip, kodėl skambančioje nuostaboje girdėti nuvertinimas tų moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių pasirenka būti namuose ir neat...

Savo jubiliejinio gimtadienio proga paprašiau vyro nuvažiuoti apžiūrėti Eckartsau dvaro. Šis dvaras esantis Žemutinėje Austrijoje nutolęs nuo Vienos apie 30 km. Apie jį sužinojau, kaip kad dažniausiai būna, visiškai atsitiktinai, kai su šeima iškylaujant senovės romėnų gyvenvietėje į rankas man pateko informacinis bukletėlis apie Eckartsau dvarą. Šimtmečių senumo dvaras turi ilgą priešistorę ir mena labai senus laikus. Ankstyvaisiais viduramžiais palei Dunojų buvo statomos gynybinės pilys, turėjusios apginti nuo priešų. Taip ir Eckartsau dvaras kilo iš tokios pilies. Sunku įsivaizduoti, kad dvarą juosiančių gėlynų vietoje būta gynybinio griovio, pilno vandens. Viduramžių pilį 1720 nusipirko kancleris grafas Kinsky ir pavertė ją reprezentaciniu baroko stiliaus medžioklės dvaru. Dvarą supantis 27 hektarų dydžio angliško stiliaus parkas patiks visiems natūralios, laukinės gamtos mylėtojams. Čia nerasite tvarkingai nupjautos pievelės ar geometrinemis figūromis išraitytų gėlyn...

Pirmą sykį sutikau Joaną Gimbutytę (31 m.) labdaringoje Jungtinių Tautų Organizacijos (UNO) moterų gildijos kalėdinėje mugėje, kurioje ji Lietuvą atstovaujančiame stende mugės lankytojus vaišino pačios gamintu obuolių sūriu. Kitą kartą susitikome Austrijos lietuvių bendruomenės renginyje, kuriame susirinkę svečiai ragavo ir gyrė Joanos gamintą velykinę paschą. Aukšta, liekna, santūri, pasipuošusi pati bei papuošusi dvi savo mažametes dukrytes pačios siūtomis suknelėmis, - ji traukė dėmesį ir žadino smalsumą susipažinti labiau, tad netrukus tuomet užsimezgė pokalbis apie pomėgius, maistą, siuvinius ir ateities svajones, o atsiradus progai nuvažiavau į Gracą susitikti pokalbiui su ja. Joana augo Utenoje, labai kūrybingoje šeimoje, apsupta trijų brolių, namuose, kuriuose, mama, savamokslė roko grupės muzikantė brazdino gitara, vadovavo bažnyčios jaunimo chorui, o namų durys visada būdavo atviros svečiams. „Mama labai norėjo, kad būčiau profesionali muzikantė, nes ji pati neturėjo gal...

Bevaikščiodama pavasarėjančios Vienos parkais, viename iš jų akys užkliuvo už skulptoriaus Franco Zeiferto (Franz Seifert) sukurto paminklo Augustei Fikert - pirmajai austrei, aistringai kovojusiai už moterų teises bei padėjusiai pagrindus moterų judėjimui Austrijoje. Kas buvo ši moteris, laužiusi nusistovėjusius mąstymo modelius vyrų dominuojamame 19 a.pabaigos - 20 a.pradžios pasaulyje? Augustė Fikert (Auguste Fickert) gimė 1855 m. Vienoje. Jos vokietis tėvas dirbo spaustuvėje, o mama katalikė, kilusi iš Vienos priemiesčio pasiturinčių miestiečių šeimos buvo, kaip įprasta tam metui, namų šeimininkė. Augustė Fikert lankė pradinę bei vienuolyno mokyklas, pastaroji ypač formavo jos charakterį ir tokias savybes kaip artimo meilę bei griežtumą ir kuklumą sau. Toliau sekė studijos mokytojų rengimo mokykloje - vienintelėje galimoje tęstinio mokymosi įstaigoje 19 a.mergaitėms. Ir nors A. Fikert svajojo tapti aktore, visą gyvenimą ji dirbo mokytoja. Anksti mirus tėvui ji iš savo kuklios ...

Ką pagalvojate pirmiausia, kai išgirstate žodį „Austrija“ ? Gal jūsų mintyse iškyla ekonomiškai stabilios, pedantiškai tvarkingos šalies vaizdas? Gal jūsų ausyse suskamba Vienos valso melodija? Galbūt užuodžiate obuolių štrudelio su vaniliniu padažu kvapą? Galbūt prieš jūsų akis šmėžuoja Alpių kalnų panorama? „Austrija man – tyro, neu žteršto oro šalis, kurioje, regis, oras toks sodrus, kad jį gali lyg pyragą pjaustyti ir valgyti gabalais “, - sako lietuv ė Jolanta Wittib, jau dešimt metų gyvenanti Alpių prieglobstyje Tirolyje. Nuo Vienos mus skiria 500 kilometr ų, arba daugiau nei 5 valandos važiavimo traukiniu, todėl mūsų pokalbis vyksta susirašinėjant. Turiu pasakyti, dar nesu sutikusi Jolantos gyvai, tačiau kai paklausiu, ar ji sutinka pokalbiui, ji iškart entuziastingai tam pritaria ir nuoširdžiai atsiveria. Lyg ir norime kalbėtis apie vaistažoles, - Jolantos pagrindinę veiklą, tačiau, mūsų susirašinėjimas tampa pokalbiu apie gyvenimą... Jolanta, esate anglų kalbos specia...