Šventųjų miesto (Heiligenstadt) parkas, be jokios abejonės, man yra vienas gražiausių, didingiausių savo paprastumu, įdomiausių istoriškai Vienos miesto parkų, kuris nebūtinai patenka į turistams skirtų "must seen in Vienna" vietų sąrašą. Dažniausiai būna taip - tai kas ypatinga, gražu, kuklu ir elegantiška - atrandama atsitiktinai.
Buvo ruduo, kai pirmą kartą netyčia užklydau į parką. Lapų raudonis krito kaskadomis nuo karklų, o jų raudonumą stiprino skirtingų atspalvių - nuo sidabrinės iki mėlynos - spygliuočių žaluma. Buvau be žado nuo spalvų gausos.
Pakanka mokyklinių dailės istorijos žinių, kad iškart atpažintumei, kad tai angliško stiliaus (landšaftinis) parkas, - natūralus, kuklus, atkartojantis gamtos linijas, kuriantis laisvės jausmą ir nekeliantis įtampos.
"Hohe Warte" - taip vadinama kalvota Vienos miesto dalis Dioblinge, kuriame vasaros vilas statėsi visa 19-ojo - 20-ojo amžiaus pradžios Vienos miesto Créme de la Créme. Rašytojai, filosofai, muzikai, kunigai, pramonininkai ir politikai čia ūžė dieną ir naktį, čia vyko puotos, meilės dramos ir dvikovos, liejosi šampanas, o vakarėliai dažnai baigdavosi apgirtusiems jų dalyviams sukritus į fontanų baseinėlius... Žymiajam psichoterapeutui Sigmundui Freudui, praleidusiam 1933 - ųjų metų vasarą vienoje iš Hohe Warte esančių vilų, dukra laiške rašė: "Nesileisk kankinamas pacientų, ir tegu visos milijonierės sau ramiai išprotėja, nes jos vis vien neturi ką veikti".
Taigi, šioje Vienos miesto dalyje vasaros rezidencijas kūrėsi turtingiausi ir įtakingiausi ano laikmečio žmonės.
Žemės sklypą ant vėjo pučiamos kalvos Dioblinge apie 1870 metus įsigijo Natanielis Rotšildas (1836 - 1905) - viengungis švaistūnas, hipohondrikas bei prabangos mylėtojas. Po kuklumu pasižymėjusio tėvo Anselmo Salomon, 1885 m. sukūrusio didžiausią ir svarbiausią habsburgų monarchijoje privatų banką bei tarptautinę geležinkelio kompaniją, mirties 1874 m., sūnūs Natanielis, Ferdinandas ir Albertas pasijunta išsilaisvinę iš tėvo puoselėto kuklumo. Banko, kreditų, firmų reikalais Vienoje patikima rūpintis jaunėliui Albertui, nes vyriausiasis Natanielis, to meto turtingiausias imperijos viengungis, nelabai domisi finansais, o vidurinysis Ferdinandas jau seniai gyvena Anglijoje.
Natanielio pomėgiai - kelionės, fotografija, menas. Privačia jachta jis plaukioja Viduržemio jūra, lankosi Afrikoje, Ibicoje, Artimuosiuose Rytuose. Kelionėse jį lydi asmeninis gydytojas, tarnai, linksmina nuosavas orkestras. Jo privatus traukinio vagonas įrengtas prabangiai kaip kaizerio, o angliška, 4 milijonų guldenų vertės jachta turi vonios kambarius svečiams, saloną, valgomąjį, darbo kambarį, fotoateljė. Natanielis Rotšildas labai mėgsta skaityti, bet kurią naujai pasirodžiusią knygą jis privalo įsigyti bei aptaria jos turinį su menininkais ir mokslininkais. Būdamas virš 50 metų Natanielis Rotšildas išmoksta važiuoti dviračiu bei čiuožinėti pačiūžomis - tai ano meto pačios naujausios ir madingiausios aukštuomenės pramogos.
Jo namus prižiūri daugybė tarnų - sekretorius, virėjai, sidabro poliruotojai, padavėjai, arklininkai, sodininkai, salių prižiūrėtojai, krosnių kūrikai, naktiniai sargai... Beveik visi jie yra vyrai.
Nors Natanieliui ir primetamas išlaidavimas, bet kartu jis yra didelis mecenatas. Ne vienas iki jo ir po jo austrų istorijoje privatus asmuo nėra paaukojęs tokių sumų kokias aukodavo jis. 20 milijonų kronų, didžiausia Austrijoje privataus asmens auka, remiamos skirtingos 177 organizacijos - silpnaregių ir aklųjų institutas, vargšai, benamiai, išnaudojami vaikai, psichiniai ligoniai, gimdyvės, nuskurdę tarnai, pabėgėliai ir daugybė kitų...
Visą gyvenimą jis jaučiasi silpnos sveikatos, yra jautrus ir kenčiantis. Jis niekada nekalba apie moteris ir meilę - įprastomis džentelmenų temomis, lieka nevedusiu ir bevaikiu. Jo laiškai kunigaikščiui Philipui Eulenburgui, ėjusiam Vokietijos ambasadoriaus pareigas Vienoje, pilni švelnumo, kaip ir laiškai erchercogui Ludwig Salvatore.
Natanielis buvo savo laikmečio įkaitas - turtingas, jautrus menui, žmonėms, bet visą gyvenimą liūdnas be priežasties, neramus, nuolat keliaujantis, palūžęs dėl savo laikmečio visuomenės moralinių taisyklių.
Taigi, įsigijęs Dioblinge virš 8 ha žemės sklypą jis pasistato vilą ir pagal naujausią ano meto madą, pasikvietęs anglų sodininkus sukuria angliško stiliaus parką, kurį puoselėja ir prižiūri virš 100 darbininkų, specialiai pakviestų iš Anglijos. Į sodą vagonais atvežamas geriausias dirvožemis, nutiesiamas vandentiekis, persodinami vaizdą į Dunojaus kanalą užstojantys didžiuliai medžiai. Sode auginami egzotiškiausi vaisiai ir gražiausios pasaulio gėlės - žiemą šiltnamiuose sirpsta vyšnios ir figos, pavasarį skinami obuoliai ir melionai, vasarą - vynuogės, datulės, ananasai, bananai... Natanielio Rotšildo pasididžiavimas - orchidėjos, augintos šiltnamiuose, kuriuose žiemą ir vasarą palaikoma vienoda temperatūra. Labai greitai stebuklingasis Rotšildų sodas su rožių ir akacijų alėjomis, kaktusais, japonišku sodu, palmėmis ir paparčiais tampa žinomu pasaulyje. Ano meto kelionių bukletuose buvo rašoma, kad lankantis Vienoje būtina aplankyti Rotšildų sodus. 
Po Natanielio Rotšildo mirties 1905 m. jo turtus paveldi jaunėlis brolis Albertas taip tapdamas turtingiausiu Europoje žmogumi. Stebuklingieji sodai testamentu atitenka Alberto sūnui Alfonsui (1878-1942), kuris kaip ir dėdė nelabai pasižymi noru rūpintis finansiniais reikalais. Tylus, kuklus, žemo ūgio Alfonsas Rotšildas domisi arkliais, medžiokle, filatelija ir filologija, nuolat prie savęs turi lotynišką ar graikišką tekstą, kurį studijuoja. Jis toliau rūpinasi dėdės paliktu sodu, iš kurio visais metų laikais į Rotšildų virtuvę tiekiami egzotiški vaisiai. Pirmojo Pasaulinio karo metu Rotšildų gyvenimas teka įprastu ritmu - jiems netrūksta nei maisto produktų, nei anglių atsargų, jiems nereikia atsisakyti nei kavos, nei tabako, nors paprastiems žmonėms maisto produktai racionuojami, jiems trūksta kuro ir drabužių. 1917 m. spaudoje imama piktintis, kad Rotšildų šiltnamiai aprūpinami kuru tam, kad superturtingiesiems ir toliau netrūktų egzotinių vaisių. Tik 1920 - ųjų finansinė krizė sudrebina Rotšildų imperiją ir jie priversti mažinti išlaidas sodo išlaikymui.
Tačiau blogiausia dar tik laukia...
"Finis Austria" - parašo Zigmundas Freudas į savo dienoraštį 1938 m. vasario 28 d.
A. Hitleriui okupavus Austriją, Alfonsas Rotšildas su žmona Clarisse lankosi Šveicarijoje pašto ženklų parodoje ir sužinojęs apie prasidėjusius persekiojimus bei turto plėšimus į Vieną nebegrįžta. Iki 1940 metų su žmona jie gyvena Šveicarijoje, spalio 5 dieną pasiekia Ameriką, kur Alfonsas Rotšildas 1942 m. miršta.
Stebuklingieji Rotšildų sodai nacių nacionalizuojami dar 1938 m., o 1942 m. parduodami Vienos miestui. Net 106 sąjungininkų bombos krenta ant stebuklingųjų Rotšildų sodų paskutiniosiomis karo dienomis, nušluodamos viską nuo žemės paviršiaus. Austriškoji Rotšildų linija sunaikinama visiškai. Iškart po karo teritorija naudojama daržovių auginimui siekiant aprūpinti Vienos miesto gyventojų poreikį maistu. 1949 m. sausio 21 d. Clarisse Rotšild atstovas raštu atsisako bet kokio kompensavimo į prarastą sodą.
Buvusių sodų teritorija 1977 m. prijungiama prie "Šventųjų miesto" (Heiligenstädter) parko. Prancūzų architektų Amand Louis Bauqué ir Albert Pio statyta vila nugriaunama. Išliko tik vartų dalis su vartininko nameliu prie įėjimo į parką bei dar vieno statinio dalis pačiame parke. Įdėmi akis ant statinio pamatys Rotšildų šeimos herbo elementą - 5 strėles.
Parkas pasiekiamas tramvajaus linija 37, važiuojant iki galinės stotelės "Hohe Warte", autobuso linija 38 A, iki sustojimo "Armbrustergasse" (priėjimas į parką iš Grinzinger gatvės pusės) arba pėsčiomis nuo Heiligenstadt stoties.
Rengdama šį tekstą rėmiausi:
Roman Sandgruber "Rothschild. Glanz und Untergang Wiener Welthauses", Molden Verlag, 2018; (tekste panaudota ir fotografija iš šios knygos)
Kommentare
Kommentar veröffentlichen