Esu beveik tikra, kad knygos kaip ir žmonės ateina į mūsų gyvenimus kai mums jų reikia. Kai prieš metus rašiau tekstą apie lietuvę kulinarę, gyvenančią ir dirbančią Grace, pokalbio su ja metu porą kartų buvo paminėta ir jos mama - kūrybinga, muzikali, atvira žmonėms asmenybė. Kai sužinojau, kad ši moteris yra ir vienos religinės giesmės, su kuria augo ir brendo Lietuvos katalikiškas jaunimas po Atgimimo, autorė, panorau dar labiau su ja susipažinti. Tuo metu Kopenhagoje gyvenanti Laima Gimbutienė buvo kaip tik išleidusi savo pirmąją knygą "Jūros pieva". Paprastai meilės romanų neskaitau, bet kai šią žiemą mano naktinį miegą ėmė drumsti skaitomų knygų apie partizanų kovas vaizdai, supratau, kad man reikia kažko lengvo. Lyg netyčia kažkur akys užkliuvo už žinutės, kad "Jūros pieva" autorė kartoja romano tiražą bei rašo knygos tęsinį.
Knygos herojė - keturiasdešimtmetė lietuvė Lina iš nedidelio provincijos miestelio po 18 santuokos metų paliekama vyro. Linos darbas - nykus, kasdienybė - be prošvaisčių, ją persekioja nesėkmės - likimas, kuris nesvetimas šimtams moterų, todėl romano skaitytojos labai lengvai įsijaus į heroję, ar galbūt joje atpažins ir save.
Pirmiausia autorė paperka nuoširdumu. Knyga užkabina, skaičiau ją net sėdėdama su šeima prie vakarienės stalo.
Romanas patiks visoms, kas bent kartą nusivylė meile, kas bent kartą ėjo į internetinį pasimatymą, kas patyrė emigranto duonos skonį, pavydą ir kitus sunkumus, žodžiu, - visoms laimės ieškančioms sieloms. Autorė rašo taip, lyg kalbėtų su geriausia drauge.
Romanas susideda iš 3 dalių. 1-ojoje pasakojama apie Linos gyvenimą Lietuvoje, ir turiu pasakyti, ši knygos dalis man pasirodė įdomiausia - herojė užsiregistruoja internetinių pažinčių portale ir vaikšto į pasimatymus. Antrojoje dalyje autorė pasakoja apie Linos darbo kasdienybę Danijos sostinėje Kopenhagoje. 3-ioji dalis man pasirodė pati silpniausia, neįtikinanti, pasakojanti apie Linos sutinkamą muzikantą ir tarp jų užsimezgantį sanatorinį romaną. Tačiau knygos pabaiga yra tokia netikėta, kad ji, sakyčiau, išgelbsti tai, kas autorei nelabai pavyko.
Silpnoji romano pusė yra kalbos stilius. Viena vertus, kaip minėjau, autorė rašo labai nuoširdžiai, skaitai ir jauti, lyg klausytumeisi draugės. Iš kitos pusės šis kasdienės kalbos stilius sukuria neišbaigtumo įspūdį ir nepatiks toms, kurios literatūroje ieško aukštų kalbinių, stilistinių viražų. Vyrai romane vadinami "diedais", ar "suskiai konkretūs", Velykos "pas danus švenčiamos", "Nilsas padėjo daug pastangų" - keli kalbos stiliaus pavyzdžiai iš romano. Taip pat ir siužetas kai kuriose vietose man pasirodė besikartojantis ar smulkmeniškas - autorė aprašo kaip Linai sekasi vairuoti Danijos greitkeliais, todėl nevairuojančiai skaitytojai persirikiavimo per eismo juostas aprašymai greičiausiai bus nuobodūs. Taip pat nemažai pasakojama apie emigrantės valytojos darbo kasdienybę, - iš vienos pusės skaityti tai nuobodu, antra vertus ne viena valytojos, ar kitą sunkų ir nuobodų darbą, svetur dirbanti lietuvė susitapatins su heroje, jausis suprasta ir paguosta. Romane bandoma užkabinti ir tokią temą kaip lietuvių emigrantų tarpusavio santykiai, pavydas, konkurencija. Sakau tik, kad bandoma, nes autorei, mano nuomone, kažko pritrūksta, kad šios temos būtų labiau atskleidžiamos.
Kas be ko, džiaugiuosi, kad atsiranda lietuvių emigrančių, norinčių ir galinčių rašyti apie tai, kas aktualu emigravusioms moterims.
Laimos Gimbutienės romanas "Jūros pieva" turėtų patikti kitos lietuvės emigrantės rašytojos, Jolitos Herlyn, kūrybos gerbėjoms. Na, o aš lauksiu romano "Jūros pieva" tęsinio.
Der Kommentar wurde von einem Blog-Administrator entfernt.
AntwortenLöschen