Žolininkė Jolanta iš Tirolio

Ką pagalvojate pirmiausia, kai išgirstate žodį „Austrija“ ? Gal jūsų mintyse iškyla ekonomiškai stabilios, pedantiškai tvarkingos šalies vaizdas? Gal jūsų ausyse suskamba Vienos valso melodija? Galbūt užuodžiate obuolių štrudelio su vaniliniu padažu kvapą? Galbūt prieš jūsų akis šmėžuoja Alpių kalnų panorama? „Austrija man – tyro, neužteršto oro šalis, kurioje, regis, oras toks sodrus, kad jį gali lyg pyragą pjaustyti ir valgyti gabalais“, - sako lietuvė Jolanta Wittib, jau dešimt metų gyvenanti Alpių prieglobstyje Tirolyje. Nuo Vienos mus skiria 500 kilometrų, arba daugiau nei 5 valandos važiavimo traukiniu, todėl mūsų pokalbis vyksta susirašinėjant. Turiu pasakyti, dar nesu sutikusi Jolantos gyvai, tačiau kai paklausiu, ar ji sutinka pokalbiui, ji iškart entuziastingai tam pritaria ir nuoširdžiai atsiveria. Lyg ir norime kalbėtis apie vaistažoles, - Jolantos pagrindinę veiklą, tačiau, mūsų susirašinėjimas tampa pokalbiu apie gyvenimą...

Jolanta, esate anglų kalbos specialistė, studijavote Anglijoje švietimo vadybą, dirbote Briuselyje  LR nuolatinėje atstovybėje ES švietimo ir mokslo atašė. Kaip atsidūrėte Austrijoje, ir dar tokiame tolimame Tirolio kampelyje?

„Mano vyras austras iš Tirolio, taigi, iškart peršasi mintis, kad jis mane išsivežė“, - sako Jolanta ir šypsosi bei iškart priduria: „Greičiau atvirkščiai, tai aš jį grąžinau atgal į kalnus, nuo kurių jis stengėsi pabėgti nuo pat savo jaunystės. Jis visada dabar pabrėžia, kad tai tik mano nuopelnas, kad gyvename čia, viename populiariausių Austrijoje žiemos ir vasaros turizmo regionų Oetztal slėnyje. Abu dirbome Briuselyje kai pradėjome galvoti, kur ir kaip gyvensime, kai baigsis darbo sutartys. Rinkomės tarp keturių šalių- Belgijos, Austrijos, Anglijos ir Lietuvos. Belgija ir Anglija atkrito dėl savo brangumo bei bjauraus klimato. Labai rimtai galvojome apie gyvenimą Lietuvoje. Mano vyras Friedrich pamilo Lietuvą iš pirmo žvilgsnio- ir Vilniaus senamiestį, ir Lietuvos ežerus, kaimelius, miškus. Abu buvome tvirtos nuostatos, kad nenorime gyventi mieste. Norėjome gyventi apsupti gamtos, tik tuo metu Lietuvos kaimuose, ypač vienkiemiuose nebūdavo saugu gyventi. Populiarėjo uždaros zonos kaip Bendorėliai, lankydavomes ten, tačiau tuo metu nekilnojamojo turto kainos tose uždarose zonose aplink Vilnių buvo didesnės nei Belgijoje ar Anglijoje, jau net nekalbant apie Tirolį. Be to, mes nenorėjome gyventi uždaroje zonoje. Mano vyras buvo įsitikinęs, kad „neįkasime“ į nekilnojamojo turto kainas Austrijoje, tačiau po kainų Lietuvoje jos pasirodė stebuklingai patrauklios“ – skamba sunkiai įtikinamas Jolantos atsakymas, tačiau ji iškart priduria: „Reikia tik ieškoti toliau nuo miestų. Tirolio sostinėje Insbruke mano vyro laukė saugi darbo vieta, labai greitai radome mums tinkantį namą Oetztal slėnyje ir 2009 m. pasibaigus darbo sutartims Briuselyje apsigyvenome Tirolyje ir iki šiol džiaugiames savo pasirinkimu.  Gyvename apsupti gamtos, geriame vandenį, atitekantį iš kalnų, miške už mūsų namo auga voveraitės ir baravykai, sirpsta žemuogės, mėlynės ir bruknės, vasarą maudomės viename šilčiausių Tirolio ežerų Piburgersee“ – piešia man, didmiesčio skubos išvargintam žmogui, Jolanta idiliško ramaus  gyvenimo vaizdą su Alpių panorama akyse. Lyg skaitydama mano mintis Jolanta tęsia: „Čia žmogus žmogui turi laiko, žmonių akys atviros, šypsenos – plačios, palinkėjimai – nuoširdūs. Visa turistinė infrastruktūra kalnuose pirmiausia sukurta vietiniams, miškuose įrengti takeliai, suoliukai, trobelės, į kurias užėjus čia pat kalnuose besiganančių karvių pieno išgerti galima ar  ką tik iškepto štrudelio suvalgyti. Žinoma, čia mes neturime aukšto lygio koncertų, operų ar parodų kaip Vienoje, tačiau Verona Italijoje tik 300 km nutolusi nuo mūsų“ – pasakoja Jolanta.

 „Kai nusipirkome namą jame jau buvo įrengtas atskiras butas svečiams. Pastarųjų ieškoti nereikėjo. Abu turime labai daug draugų, buvusių kolegų, giminaičių, atvažiuojančių pas mus į svečius. Visi mūsų svečiai savi, kai kurie atvykstantys pas mus ne vieną ir ne du kartus. Smagu su visais kartu pasedėti, pabendrauti, pasiginčyti, „pasaulį gelbėti“, kartu į kalnus eiti, žoleles rinkti...“ – pasakoja Jolanta apie savo veiklą, kai paklausiu, kuo gyvena ir domisi.

„Svarbiausia mano veikla – žolelės“ – atsikvepia Jolanta. „Dėl jų aš bėgau iš miesto į kaimą, dėl jų išmokau vokiečių kalbą. Dar gyvendama Lietuvoje domėjausi žolelėmis, augalais. Taip ir traukdavo mane į gamtą žolelių rinkti, nors tuo metu sau to neleisdavau, nes turėjau kitų neatidėliotinų darbų – buvau išsilaikiusi doktorantūros egzaminus ir plušėjau prie disertacijos. Be to dar ir dirbau pilnu krūviu. Labai gera pasidarydavo kai paimdavau kokią knygą apie žoleles paskaityti. Vieną dieną išdrįsau savęs paklausti, o kam gi man tas daktaro laipsnis, darbą ir taip turėjau, mokslininke tapti nenorėjau. Taip ir pasakiau sau: „Nutraukiu doktorantūros studijas, einu žolelių rinkti“.

Jolanta pasakoja, kad iki pat 2012 m. domėjimasis vaistiniais augalais buvo tik hobis. 2012 metais ji pabaigė žolelių pedagogo (Kräuterpädagoge) kursus. Iššūkiu kursų metu tapo vokiečių kalba. „Nors vokiečių kalbą jau buvau pramokusi, tačiau namuose su vyru bendraudavome anglų kalba. Tą dieną kai užsiregistravau į žolelių pedagogo kursus, vyrui iškart pasakiau, kad nuo šiol bendrausime tik vokiškai. Vargšas mano vyras“ – juokiasi Jolanta. „Jam, kuris yra ne tik anglistas, bet ir germanistas bei didelis perfekcionistas buvo nelengva bendrauti su manimi, kuri nuolat darė vokiečių kalbos klaidas. Tačiau mano noras lankyti žolininkės kursus buvo toks didelis, kad aš pasiryžau įveikti kalbinius sunkumus. O tų sunkumų būta. Visos kurso kolegės buvo iš skirtingų Tirolio slėnių, ir kiekviena su skirtingu dialektu. Tirolis kalbiniu požiūriu tuo ypatingas, kad kiekviename slėnyje kalbama vis kitu dialektu“ – pasakoja Jolanta Wittib. „Todėl aš juokauju ir sakau, kad baigiau ne tik žolininkės kursus, bet ir vietinių dialektų“. 2016 metais Jolanta pabaigė specifinį kursą, orientuotą į vaistinius augalus  „Vaistažolės liaudies medicinoje“. „Labai džiaugiausi patekusi į šį kursą, nes Austrijoje jokiems žolininkams neleidžiama kištis į gydymo reikalus. Aš kaip žolininkė galiu tik patarti, mokyti, bet jokiu būdu ne diagnozuoti ir gydyti“ – aiškina Jolanta. „Todėl mano pagrindinė veikla yra seminarų, ekskursijų, praktinių užsiėmimų vedimas“ – tęsia mintį lietuvė. „ Savo dideliu pasiekimu laikau tai, kad seminarus, mokymus ar praktinius užsiėmimus galiu vesti vietiniams žmonėms vokiečių kalba. Labai džiaugiuosi, kai tie patys žmonės grįžta pas mane, ar sutikę mane prie ežero ar gatvėje kalbina, rodo augalus, klausia, atveža man savo žolelių mainais į mano. Ir svečiai man patys mieliausi tie, kurie tikrai domisi žolelėmis, su kuriais kartu einame jų rinkti, paskui džioviname, gaminame įvairias arbatėles, tinktūras, aliejus“.

Jolanta, kas Jus įkvepia?

Gamta. Gamta yra mano Dievas, namai, kūrybos, sveikatos šaltinis. Labiausiai nerimauju dėl naikinamos gamtos, dėl nežabojamo pelno siekimo jos sąskaita. Taip pat mane įkvepia atviri ir nuoširdūs žmonės. Net jei žmogus atžagarus, tiesmukas, išsakantis ir nesmagių minčių, toks jis man daug mielesnis už išoriškai mielą, besišypsantį, bet žodžius „į vatą vyniojantį“. Taip pat ir knygas skaitau ne apie garsiuosius, imperijas per kitų išnaudojimą kūrusius žmones, bet apie tuos tyliuosius, kurie norėjo, kad pasaulis būtų geresnis bei šviesesnis.  Mane žavi genialumas paprastume“ – sako Jolanta bei priduria: „Labai mėgstu paprastą kaimo išmintį“.

Jolanta, savo tinklaraštyje manozoleles.weebly.com bei FB puslapyje „Mano žolelės“ su meile rašote ne tik apie vaistinius augalus, bet ir sveiką gyvenimo būdą, ekologiją.  Kas Jums yra sveikas gyvenimo būdas? Ar nemanote, kad ekologija ar vienų ir kitų produktų valgymas ar nevalgymas nėra tapę tiesiog mados reiškiniu?

Kai pradėjau domėtis žolelėmis, ir turiu pasakyti, kad žolelės man – tai visi augalai, turintys įtakos mūsų sveikatai – medžiai, krūmai, žolės, lapai, grybai, kerpės, vaisiai, daržovės, tai taip ir maniau, kad tie augalai vos ne kaip tabletės – praryji ir išspręsta tavo problema. Tačiau taip nėra. Esu tvirtai įsitikinusi, kad rimta, įsisenėjusi liga gali būti išgydyta pakeitus gyvenimo būdą. Nemėgstu žodžio „mada“, nes tai industrijos noras mums nuolat kažką parduoti. Kiekvienas esame skirtingi, todėl manau, kad svarbu pažinti save, stebėti, kaip organizmas reaguoja į vieną ar kitą produktą. Aš valgau viską, kas man skanu, nesvarbu kaip tai vadinasi – veganiška ar vegetariška... Bet valgau natūralius produktus, pati kepu duoną, kartą per savaitę valgome mėsą, kurią perkame iš patikimų ūkininkų, auginančių avis ir karves  kalnuose. Vaisius ir daržoves auginu be trąšų, nevartojame baltų miltų, balto rafinuoto cukraus, rafinuotų aliejų, miltų ir ryžių.  Tačiau, kaip minėjau, nenoriu niekam sakyti, kad reikia daryti taip ar anaip. Norintiems galiu tik patarti, suteikti žinių, parodyti.

Jolanta, neseniai tapote Austrijos piliete... Kokiomis aplinkybėmis?

Ištekėjusi pasirinkau vyro pavardę, kuri prasideda raide „W“. Na, ir išrado man mano mylima Lietuva kitą pavardę, prasidedančią raide „V“, kuri Austrijoje tariama kaip „F“. Taip prasidėjo mano sunkumai su iškraipyta pavarde. Tūlas austras reikalus tvarko internetu, užpildydamas reikalingas formas, o aš tuo tarpu susirenku du savo santuokos liudijimus, austrišką ir lietuvišką, lietuvišką pasą ir keliauju į institucijas įrodinėdama savo tapatybę. Labai tikėjau, kad ir Lietuvos valdininkai yra geranoriški ir ieškantys tinkamų sprendimų, bandžiau taikiai rašyti laiškus Seimui, Prezidentui, vėliau ir Prezidentei, ministrams, europinėms institucijoms: Solvit, Europos Parlamentui, Europos Komisijai. Po pralaimėjimų Lietuvoje mano byla atsidūrė Žmogaus teisingumo teisme Strasbūre. Bylinėjimasis vyksta jau 10 metų. Lietuvos teismai mano kasdienius nepatogumus gyvenant su iškraipyta pavarde įvardijo „buitinėmis problemomis“. Taigi, po 10 metų sunkumų tapau Austrijos piliete, ir tiesą pasakius, pagaliau ramiai gyvenu.

Jolanta, nepaisant to, kad oficialiai dabar esate Austrijos piliete, tačiau širdyje, manau, likote lietuve. Kas Jums yra būti lietuve? Būti lietuve Austrijoje? Tirolyje?

Pirmiausia esu žmogus. Tautybė man nėra labai svarbu, ir nemėgstu žmonių skirstyti. Svarbiausios žmogaus vertybės yra jo gyvybė ir saugumas. Taip, esu lietuvė, ir kalbu lietuviškai, lietuvių kalba man lengviausiai reikšti mintis. Man „lietuvė“ reiškia, kad kilau iš Lietuvos.

Ar pasiilgstate Lietuvos?

Vėlgi, visų pirma, kas man yra Lietuva? Lietuva tai žmonės, pirmiausia mano dukros šeima, anūkėliai, mano brolio šeima, buvę kolegos, draugai. Lietuva man tai, kur tie žmonės gyvena, - ir tai gali būti Lietuva, bet gali būti ir Anglija, Vokietija, Belgija, Airija ar Ispanija, - visur yra Lietuva, kur gyvena lietuviškai kalbantys mums artimi žmonės. Tokios Lietuvos pasiilgstu, tačiau tai lengvai išsprendžiama. Jei nebeliktų artimų žmonių Lietuvoje, nebematyčiau prasmės ten važiuoti. Man labai skauda širdį dėl nykstančio Lietuvos kaimo, dėl neremiamų mažų versliukų.  Pažiūrėk, Lietuvai 100! Visur parašyta, net ant vandens bokšto – Lietuvai 100! Bet  suoliuko prie vienos vienintelės kaimo parduotuvytės tai nėra. Tai gal vietoj tų šūkių ir vėliavų į kosmosą pastatytų 100 suoliukų su mažomis plokštelėmis „Lietuvai 100“ ?

 

Tokia štai ji lietuvė Jolanta Wittib –atvira, nuoširdi, draugiška, laiminga. Taip ir norisi sėsti į artimiausią į traukinį ir palikus už savęs Vienos šurmulį atsidurti žolių prieglobstyje Alpių kalnuose...

 

Kadangi ką tik prasidėjo nauji mokslo metai, paklausiau Jolantos, kokios žolelės padėtų susikaupti mokantis bei išlaikyti dėmesį. Jolanta sako, kad išlaikyti dėmesį bus sunku, jei darai tai, kas neįdomu. Na, o besimokantiems padeda riešutai, juodas šokoladas ir vanilė, kuri mažina stresą ir gerina savijautą. Bazilikas padeda įveikti stresines situacijas, valerijonas ir melisa – ramina, bet ne slopina. Besimokančiųjų maistas, anot  žolininkės Jolantos, yra salierai, turintys daug vitamino B.

Peršalimo ligų prevencijai Jolanta rekomenduoja vartoti aviečių, gervuogių lapų, gysločių, kurių dar nevėlu pasirinkti ir rudenį, arbatą. Dilgėlių sėklytės yra tikras stiprybės šaltinis, o darželio nasturtės – puikus natūralus antibiotikas kvėpavimo takams. Puikus augalas nuo kosulio – siauralapis gyslotis. Vaikams galima pagaminti gysločio medaus, kuris puikiai skystina gleives ir yra natūralus antibiotikas. Gluosnio žievė taip pat yra natūralus antibiotikas, mažinantis karščiavimą, uždegimus, slopinantis skausmą.

Receptais Jolanta Wittib dalinasi FB puslapyje „Mano žolelės“ bei tinklaraštyje manozoleles.weebly.com

P. S. Šis tekstas buvo parengtas žurnalui "Lietuvė" ir po redakcinių pataisymų pasirodė antrąjame jo numeryje pavadinimu "Vietoj mokslininkės karjeros - žolininkės amatas Tirolyje".