Pirmą sykį sutikau Joaną Gimbutytę (31 m.) labdaringoje Jungtinių Tautų Organizacijos (UNO) moterų gildijos kalėdinėje mugėje, kurioje ji Lietuvą atstovaujančiame stende mugės lankytojus vaišino pačios gamintu obuolių sūriu. Kitą kartą susitikome Austrijos lietuvių bendruomenės renginyje, kuriame susirinkę svečiai ragavo ir gyrė Joanos gamintą velykinę paschą. Aukšta, liekna, santūri, pasipuošusi pati bei papuošusi dvi savo mažametes dukrytes pačios siūtomis suknelėmis, - ji traukė dėmesį ir žadino smalsumą susipažinti labiau, tad netrukus tuomet užsimezgė pokalbis apie pomėgius, maistą, siuvinius ir ateities svajones, o atsiradus progai nuvažiavau į Gracą susitikti pokalbiui su ja.
Joana augo Utenoje, labai kūrybingoje šeimoje, apsupta trijų brolių, namuose, kuriuose, mama, savamokslė roko grupės muzikantė brazdino gitara, vadovavo bažnyčios jaunimo chorui, o namų durys visada būdavo atviros svečiams. „Mama labai norėjo, kad būčiau profesionali muzikantė, nes ji pati neturėjo galimybės mokytis muzikos profesionaliai“ – pradeda Joana pasakoti apie save. „ Todėl aš baigiau Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatoriją, grojau altu ir turėjau tapti muzikante, ar bent jau muzikos mokytoja, tačiau pedagoginis darbas manęs netraukė visai, o groti kur nors orkestre irgi nenorėjau, todėl nusprendžiau studijuoti garso režisūrą Zalcburge. Tačiau ir ten pasijutau esanti ne savo vietoje“ – pasakoja Joana apie jauno žmogaus savęs paieškas. „Gyvenimo aplinkybėms susiklosčius prieš 10 metų atsidūriau Grace, antrame pagal dydį Austrijos mieste po Vienos“, - atsako pašnekovė, paklausta apie kelius, atvedusius į šią šalį. „Svarstydama, ką man mokytis ir veikti toliau, atsigręžiau į savo pomėgį kepti pyragus. Įsivaizdavau, kad darbas virtuvėje yra labai smagus. Taip tapau mokine kazino restorane. Pirmoji savaitė buvo labai sunki, ir visi mano įsivaizdavimai apie smagų virėjo darbą subliuško“.
Ar nenusivylei?
Ne. Antrą savaitę buvo jau lengviau. Be to, labai stengiausi, netinginiavau, ir tai pastebėjęs virtuvės šefas mane įvertino. Pradžioje buvau „suporuota“ su kita mokine, kuri virėjos profesijos mokėsi trečius metus ir kuri turėjo man viską parodyti. Tačiau šefas, pamatęs, kad aš stengiuosi, pats ėmė man viską rodyti ir mokyti. Be to man labai patinka čia Austrijoje sukurta profesijos mokymosi sistema. Būdama mokine pirmaisiais metais gaudavau 500 eurų stipendiją, sumokėdavau 280 eurų už buto nuomą, o likę 200 eurų man, atvažiavusiai iš Lietuvos, tuo metu atrodė labai dideli pinigai. Virėjo profesija yra daug praktinių įgūdžių reikalaujantis darbas, todėl mokomasi nuo pačių elementariausių virtuvės pagrindų, maisto gaminimo metodų, pjaustymo technikų. Po trejų mokslo metų virėjai jau yra pakankamai gerai paruošti darbui aukšto lygio restoranų virtuvėse. Be to praktinė mokslų dalis buvo suderinta ir su teoorijos mokymusi. Tiesa, pastarosios siunčiama mokytis tik tada, kai jau turima pakankamai praktinių įgūdžių. Žinoma, man buvo labai sunku mokytis, nes trūko vokiečių kalbos žinių, o dar didesnis šokas ištiko, kai buvau dviems mėnesiams išsiųsta mokytis į turizmo mokyklą Bad Gleichenberge ir neradusi savo vardo pirmakursių sąraše, sužinojau, kad iš karto patekau į antrą kursą. O taip atsitiko dėl to, nes turėjau brandos atestatą, įgytą Lietuvoje. Pirmosiomis mokslų savaitėmis teko laikyti egzaminus iš pirmųjų metų kurso. Niekam buvo neįdomu, kad aš minimaliai tesuprantu vokiečių kalbą, ar kad išvis nesimokiau prancūzų kalbos, kurios egzaminą privalėjau laikyti. Žinoma, mano visi pirmųjų egzaminų rezultatai buvo neigiami, o tai sužinojęs mano šefas puolė man skambinti, klausdamas, ar man viskas gerai.
Neturėjai noro viską mesti ?
Mane laikė mintis, kad manimi tikima. Be to priėmiau tą situaciją kaip iššūkį. Labai stengiausi ir daug mokiausi. Pirmiausia žodynų pagalba verčiausi tuos ilgus sudurtinius vokiečių kalbos žodžius, paskaitų pavadinimus, nes juk aš negalėjau suprasti nė kaip paskaita vadinasi, - prisimena Joana. „Kai penktadieniais kurso draugai smagiai leisdavo laiką kartu, aš sedėdavau ir mokydavausi. Labai daug mokiausi tiesiog mintinai, iškaldama reikalingą atsakymą. Kai po metų vėl atsidūriau toje mokykloje jau trečiame kurse, buvau kur kas gudresnė, ir mokslams pasiruošusi iš anksto“.
Kas sekė toliau, kai išlaikiusi egzaminus tapai virėja? Ar grįžai į restoraną, kuriame buvai mokine ?
Nėra gerai grįžti dirbti ten, kur buvai mokiniu. Tai buvo aišku ir man, ir mano šefui. Man buvo labai svarbu susirasti darbo vietą pačiai, nors mano šefas norėjo mane išsiųsti dirbti į Vieną. Taip atsidūriau „Steirereck am Pogusch“ restorane kalnuose, 1000 metrų aukštyje. Tikslingai rinkausi šį restoraną, - neslepia Joana ir tęsia pasakojimą: „ Darbas jame atveria duris į bet kurį Austrijos restoraną. Tai 2 kepurėlių restoranas, į kurį malūnsparniais atskrenda Vienos grietinėlė. Pradžioje teko priprasti prie darbo sąlygų 1 km aukštyje, - kol apsipranti svaigsta galva ir teka kraujas iš nosies, be to virtuvėje buvo nežmoniška kaitra, nes restorano savininkams buvo labai svarbu, kad maistas svečio stalą pasiektų labai karštas. Įpilta sriuba į lėkštę dar kunkuliuodavo, - prisimena Joana . „Ateidama dirbti į šį restoraną žinojau, kad teks dirbti viršvalandžius, darbas prasidėdavo 8 val.ryte, o baigdavosi 24 val. Visi darbuotojai čia pat ir gyvenome, į Gracą grįždavau tik per išeigines. Darbas šiame restorane mane užgrūdino tiek fiziškai, tiek ir emociškai, be to davė neįkainojamos patirties dirbant su geriausio Austrijos virėjo titulą turinčiu žmogumi Heinz Reitbauer. Mano tikslas buvo pradirbti vienerius metus šiame restorane, ir tuomet ieškoti darbo kitur“.
Kaip Tau sekasi ieškoti naujos darbo vietos, kai nusprendi, kad metas ją keisti ?
Iš tiesų tai labai lengvai. Jei išsiunčiu 10 prašymų priimti į darbą, į visus prašymus gaunu teigiamus atsakymus. Galiu pati nuspręsti ir rinktis. Kaip minėjau, darbas restorane „Steirereck am Pogusch“ atveria duris į kitus restoranus, nes visi žino, jei dirbai ten, tai esi iš tiesų užgrūdintas ir kantrus. Be to daug reiškia, jei esi žingeidus ir stropus. Turiu pasakyti, kad darbą man keisti nėra lengva, nes prisirišu tiek prie vietos, tiek ir prie kolegų, tačiau, jeigu dėl kažkokių priežasčių turiu jį keisti, tai pasirįžtu ir darau tai, baimės nerasti darbo neturiu išvis, nes šiais laikais yra daug galimybių ir pasirinkimo, o ypač turint tokią paklausią profesiją kaip mano. Aš manau, kad labai svarbu kiekvienam rasti tokią sritį, kurioje būtų galima save realizuoti ir atsiskleisti.
Koks įvykis Tave Tavo karjeroje labai palietė ?
Manau, kad išskirčiau apsilankymą Niujorke, prancūzų kulinaro Daniel Boulud restorane „Daniel“. Šią išskirtinę galimybę, - apsilankymą restorane bei degustacinį meniu iš 13 patiekalų, gavau dovanų iš „Steirereck am Pogusch“ restorano savininkų. Jie motyvuodami savo darbuotojus kalėdų proga dovanodavo galimybę apsilankyti geriausiuose pasaulio restoranuose. Ruošdamasi šiai kelionei, į kurią skridau su mama, išdrįsau nusiųsti elektroninį laišką į „Daniel“ restoraną su prašymu pamatyti virtuvę iš vidaus. Nelabai tikėjausi, kad man pavyks, tačiau vakarienės metu prie mūsų staliuko priėjo pats Daniel Boulud ir šnektelėjęs pakvietė apžiūrėti virtuvę, kurioje supažindino su virtuvės šefu ir kitais virėjais. Tai buvo ypatingas įvykis mano gyvenime. Be to man buvo pasiūlyta atvykti dirbti į Niujorką, ir turiu, pasakyti, galvojau apie tai, tačiau visgi nusprendžiau likti Europoje, kurioje taip pat yra gerų restoranų ir galimybių mokytis bei tobulėti.
 |
| Joana su Daniel Boulud |
Kur yra dar tekę dirbti Tau ?
Iš tiesų esu išbandžiusi nemažai įvairių restoranų virtuvių, ir buvo laikas, kai man labai norėdavosi dirbti prestižiniuose, aukštus įvertinimus gaunančiuose restoranuose. Buvau jauna, vaikų neturėjau, todėl tikslingai atsirinkdavau vietas, kuriose norėčiau dirbti. Išbandžiau darbą keliuose Vienos restoranuose, ir austrės kulinarės Johannos Maeier, vienintelės moters virėjos, apdovanotos dviem Mišelino žvaigždutėmis, restorane „Hubertus“ vietovėje Filzmoos. Tačiau turiu pasakyti, kad darbas išskirtiniuose, aukštai įvertintuose restoranuose yra labai sunkus psichologiškai dėl didelės konkurencijos. Tokiuose restoranuose, nesvarbu, ką jau moki, ar kokios patirties turi, viską pradedi nuo žemiausios grandies, ir, sakykim, pirmaisiais darbo metais tenka tik paruošti maisto produktus. Be to, labai dažnai tuose aukšto lygio restoranuose išmetama daug maisto produktų, vien tam, kad svečiui būtų pateikta tobulai atrodanti daržovė ar idealaus dydžio vėžys. Todėl po kurio laiko ir kelių išbandytų restoranų, supratau, kad nenoriu aukoti savo laiko, ar savo įsitikinimų apie maisto švaistymą, ir tie itin aukšto lygio restoranai yra ne man.
Kokiame restorane Tau labiausiai patiko dirbti?
Manau, kad man labiausiai patiko dirbti čia, Grace, buvusiame restorane „Carl by Philipp Haiges“. Jame jaučiau atradusi savo vietą, turėjau laisvę, galimybes ir palaikymą realizuoti savo idėjas, įnešti naujovių bei siekti gerų įvertinimų, todėl buvo liūdna, kad restoranas, norėdamas išlaikyti aukštą lygį, buvo priverstas užsidaryti vien dėl gero personalo trūkumo.
Iš tiesų? Taip trūksta darbuotojų?
Taip! Gerų, stropių, žingeidžių darbuotojų labai trūksta. Be to ši sfera yra labai kintanti, restoranų virtuvėse yra didelė darbuotojų kaita ir nepastovumas. Kai po vaikų priežiūros atostogų įsidarbinau kavinėje „Operncafe“, pradžioje buvau atsakinga už desertų vitriną. Man labai patiko šis darbas, nes turėjau daug laisvės kurti ir siūlyti savo desertus. Ne vieną kartą kepiau lietuviškąjį „Medutį“. Tačiau ilgainiui dėl personalo stygiaus tapau atsakinga už bemaž viską. Kurį laiką galėjau taip dirbti, nors su draugu susitikdavome tarpdury vienas kitam perduodami vaikus, todėl ilgainiui supratau, kad negaliu sau leisti dirbti nesibaigiančius viršvalandžius ar būti už viską atsakinga.
 |
| Kūryba iš kavinės "Operncaffe" laiko |
Suderinti buvimą mama ir darbą restorane sunku?
Taip. Aš sau pasakiau, kad šeima man svarbiausia. Negaliu vien dėl darbo aukoti santykius ir sveikatą. Vaikučių tėtis taip pat yra virėjas, dirbantis restorane. Sekmadieniai yra mūsų diena, kuomet mes visi būname kartu. Aš šiuo metu dirbu nepilną darbo dieną kulinarinių žurnalų leidykloje – testuoju receptus, keičiu juos, senus kulinarinius receptus pritaikau moderniai šių dienų namų šeimininkei. Šis darbas be to, kad yra įdomus, tuo pačiu yra ir patogus, ir labai skiriasi nuo restoranų dienotvarkės, čia aš galiu savarankiškai disponuoti laiku. Be to, dabartinė mano veikla kartu yra ir labai kūrybiška, galiu pati siūlyti kulinarinius receptus ir idėjas žurnalui. Kadangi žurnalas "Kochen & Küche" labai populiarus, jis pristatomas įvairiose mugėse ir kulinariniuose šou. Manau, kad ateityje į austrišką kulinarinį žurnalą įtrauksiu ir lietuviškus receptus. Turiu prisipažinti, kad nesu autentiškos lietuviškos virtuvės žinovė, todėl norėčiau pati labiau susidraugauti su lietuviška virtuve.
 |
| Iš zurnalo "Kochen&Küche" fotosesijos |
Kada ir kaip Tavo gyvenime atsirado siuvimas ?
Siuvimas atsirado kai susilaukiau vaikų ir buvau jų priežiūros atostogose. Kai buvau labai pavargusi nuo darbo restoranuose nusprendžiau padaryti pertrauką. Su draugu išsinuomavome nedidelę namo dalį Graco pakraštyje, įsigijome šunį, o netrukus atsirado ir dvi dukrytės. Jas augindama ir būdama namuose jaučiau, kad man pačiai kažko trūksta. Namuose stovėjo siuvimo mašina, nupirkta mano mamai, atvažiuojančiai karts nuo karto į svečius. Visiškai nemokėjau siūti, bet kartą tiesiog pabandžiau tai daryti. Mokiausi savarankiškai, ardymo ir siuvimo principu, -juokiasi pašnekovė. Taip ėmiau siūti rūbelius dukrytėms, vėliau pasisiuvau kažką sau.
Ar muzika dar aktuali Tavo gyvenime ? Ar dar paimi į rankas altą?
Taip, muzika yra aktuali. Altu reguliariai groju vienos parapijos bažnyčios sekmadienio mišiose, skirtose šeimoms. Taip mano muzikos instrumentas mane dar jungia su bažnyčia ir tikėjimu, kuris man buvo svarbus tėvų namuose.
Kas Tave įkvepia ?
Mane įkvepia žmonės, jų atsiliepimai, reakcija. Teigiami atsiliepimai stumia eiti pirmyn, tobulėti. Manau mums visiems svarbu yra palaikymas. Taip pat mane įkvepia kitų kulinarų darbai. Kai pamatau kažką įdomaus mano galvoje iškart gimsta vaizdai, kaip aš galėčiau tai padaryti, ką pakeisti. Labai mėgstu eksperimentuoti, ar gaminti tai, ko dar nesu gaminusi. Mėgstu sau kelti iššūkius ir vis naujus tikslus. Didelis privalumas kulinarijoje, kad gali greitai pamatyti savo darbo rezultatą.
Ar yra vieta, kurioje svajotum dirbti ?
Konkrečios svajonių darbo vietos neturiu, bet mane žavi prancūzų virtuvė. Visgi prancūzų virtuvė yra visų virtuvių motina. Ir, kaip minėjau, būdama lietuve iš tiesų ateityje labiau norėčiau pažinti lietuvišką virtuvę, užmegzti ryšių su Lietuvos kulinarais bei bendradarbiauti tiek su jais, tiek ir su restoranais Lietuvoje.
 |
| Altu grojanti virėja |
Ačiū Tau už pokalbį ir kartu praleistą dieną Grace.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš herojės asmeninio albumo
Kommentare
Kommentar veröffentlichen