My simple life in Austria

      Kai per Velykų atostogas į telefoną atskriejo žinutė su pasiūlymu sudalyvauti viename foto projekte, buvau sunkioje savo situacijos fazėje – terapija rezultatų nedavė, į laiminguosius 80 proc. alopecininkų, kuriems plaukai atauga savaime per pirmuosius metus nuo ligos pradžios, nepatekau, skydliaukės tyrimų rodikliai ir toliau rodė autoimuninį uždegiminį procesą, aš ir toliau sėkmingai pavydėjau kiekvienai   blondinei, patenkančiai į mano akiratį, grūmojau Dievui kumščiu ar papūtusi lūpas kategoriškai atsisakinėjau į pasiūlymus dar labiau melstis ir ko nors Jo prašyti... Nes nu kiek gi galima... Ir prie viso šito išgyvenau baisią GĖDĄ. Gėdą, kad taip nutiko. Pirmųjų metų drąsa, kuomet aš atsigavusi po šoko dėl mane ištikusios situacijos, priėmiau ją tokia kokia ji yra ir vos po dviejų mėnesių nuo ligos pradžios verkdama priešais veidrodį nuskutau plaukų likučius, buvo dingusi. Ignoravau savo situaciją, stengiausi negalvoti, ar juolab bandyti dar kokį nors gydymą.

  Lina, esi germanistė, vertėja, lietuvių kalbos mokytoja, platintoja, lietuvių kultūros skleidėja čia, Vienoje. Kada ir kaip atsidūrei Austrijoje?   Į Austriją atvykau 1992 m. Tais pačiais metais baigiau   Vilniaus Pedagoginiame universitete vokiečių kalbos studijas. Dar besimokydama 5 kurse sužinojau apie galimybę studijuoti Austrijoje, Vienos universitete.   Austrijos švietimo ministerija skyrė stipendiją, aš tiesiai kreipiausi, pildžiau begalę dokumentų. Kai gavau teigiamą atsakymą dar studijavau 5 kurse. Baigiau studijas ir tų pačių metų rudenį išvažiavau į Vieną studijuoti austrų literatūros ir austrų vokiečių kalbos. Stipendiją gavau trims semestrams. Iš tiesų galėjau daryti ką noriu, mokytis ką noriu, reikėjo tik atsiskaityti už tam tikrus dalykus, įrodyti, kad aš čia studijuoju, todėl tie pusantrų metų man buvo labai vertingi, nes labiau įsisavinau vokiečių kalbą, susipažinau su austrų literatūra, studijuodama įgyjau daug draugų, susipažinau su būsimu vyru, sukūrėme