My simple life in Austria

                      Žiedų mezginių                   Nuogą Dunojaus vagą                      Apgaubsiu skara                       Rožyno gaivą           Nedrąsiai žvilgsniu glostai                        Lietuje nuogą                          Vienas Vienoje                      Negailestingo žiedo                         Pasmerktas būti                      Kaip tyliai teka                 Šeivamedžių sirupu                     Pasruvę krantai                         Grasina liepos                       Medumi išsitaškyt                       Taškuotoj Vienoj                             Susiraukšlėję                       Naktį šilko paklodės                            Vienoje tuščia                                                  Kedena vėjas                   Erškėčiais apžėlusius                       Laukinius krantus

Šventųjų miesto (Heiligenstadt) parkas, be jokios abejonės, man yra vienas gražiausių, didingiausių savo paprastumu, įdomiausių istoriškai Vienos miesto parkų, kuris nebūtinai patenka į turistams skirtų " must seen in Vienna" vietų sąrašą. Dažniausiai būna taip - tai kas ypatinga, gražu, kuklu ir elegantiška - atrandama atsitiktinai. Buvo ruduo, kai pirmą kartą netyčia užklydau į parką. Lapų raudonis krito kaskadomis nuo karklų, o jų raudonumą stiprino skirtingų atspalvių - nuo sidabrinės iki mėlynos - spygliuočių žaluma. Buvau be žado nuo spalvų gausos.  Pakanka mokyklinių dailės istorijos žinių, kad iškart atpažintumei, kad tai angliško stiliaus (landšaftinis) parkas, - natūralus, kuklus, atkartojantis gamtos linijas, kuriantis laisvės jausmą ir nekeliantis įtampos.  "Stebuklingaisiais Rotšildų sodais", "žymiausiu Europoje" bei "Vienos puošmena" kažkada vadintas šis parkas, kuriame auginti egzotiškiausi pas

Esu beveik tikra, kad knygos kaip ir žmonės ateina į mūsų gyvenimus kai mums jų reikia. Kai prieš metus rašiau tekstą apie lietuvę kulinarę, gyvenančią ir dirbančią Grace, pokalbio su ja metu porą kartų buvo paminėta ir jos mama - kūrybinga, muzikali, atvira žmonėms asmenybė. Kai sužinojau, kad ši moteris yra ir vienos religinės giesmės, su kuria augo ir brendo Lietuvos katalikiškas jaunimas po Atgimimo, autorė, panorau dar labiau su ja susipažinti. Tuo metu Kopenhagoje gyvenanti Laima Gimbutienė buvo kaip tik išleidusi savo pirmąją knygą "Jūros pieva". Paprastai meilės romanų neskaitau, bet kai šią žiemą mano naktinį miegą ėmė drumsti skaitomų knygų apie partizanų kovas vaizdai, supratau, kad man reikia kažko lengvo. Lyg netyčia kažkur akys užkliuvo už žinutės, kad "Jūros pieva" autorė kartoja romano tiražą bei rašo knygos tęsinį.  Knygos herojė - keturiasdešimtmetė lietuvė Lina iš nedidelio provincijos miestelio po 18 santuokos metų paliekama vyro. Lin