My simple life in Austria

"Die, die sich nicht an die Fehler der Vergangenheit erinnern, sind verdammt sie zu wiederholen", unter diesem Leitsatz wurde am 17. April auf der Tribüne Lehen in Salzburg "Regenland" ("Lietaus žemė") des litauischen Theaters "Atviras ratas" ("Der offene Kreis") aufgeführt. Diese und die folgende Aufführungen in Villach, Maribor und Varaždin organisierte die litauische Botschaft und die Honorarkonsulate der Republik Litauen in Salzburg und Villach. "Regenland" - eigentlich biographische Improvisationen wurden vom Cornelius Hell übersetzt und live während der Aufführung von ihm gelesen. In diesem sehr erfolgreichen Theaterstück handelt es sich über das sensible Thema der Geschichte Litauens. Es werden wahre Geschichten von wahren Menschen gespielt. Fast jede Familie ist in Litauen von Grausamkeiten der Nachkriegszeit betroffen - in fast jeder Familie gab es Vorfahren, die ohne Schuld hingerichtet oder nach Sibirien abtrans

Tarp dviejų Dunojaus vagų yra Vienoje didžiulis parkas Jungtinių Tautų Organizacijos (UNO CITY) pastatų komplekso papėdėje iš vienos pusės ir Dunojaus bokštu iš kitos pusės. Parkas yra vienas didżiausių Vienoje, ir jo dydis apima 6 tūkst.kv.m.teritoriją. 19 a.pabaigoje didžiulė dabartinio parko dalis buvo naudojama kaip kariuomenės pratybų laukas, nacių režimo metu - sušaudymų vieta... Atminimo lenta nacių režimo aukoms atidengta 1983 m.šiaurinėje parko dalyje. Po karo teritorija kurį laiką naudota kaip sąvartynas... Pirmosios tarptautinės parkų ir sodų parodos proga 1962 m. teritorija imta tvarkyti, ir čia įrengtas parkas, kuris dėl parodos susilaukė didżiulio tarptautinio dėmesio. Iš to laiko yra likę keli elementai, tokie kaip dirbtinis ežeras, restoranas ant vandens (dabartinis Korėjos kultūros centras), mažasis traukinukas, jungiantis visas parko dalis, o parodos metu vežiojęs lankytojus nuo objekto prie objekto. Dabar traukinukas yra tiek didelių, tiek mažų parko lankytojų mėg

Bažnyčios laikrodis muša 11 valandą ryto. Užgniaužia kvapą, kai ranka prilietusi namo mūrą, jaučiu pulsuojančią šilumą. Lyg žaibo blyksnis persmelkia mintis, kad seniai nebėra tų, kurie gyveno už šios sienos. Pora smalsių klausimų, ir pagyvenusi Dioblingo muziejaus darbuotoja, palikusi savo darbo vietą prie seno rašomojo stalo, suktais stačiais laiptais veda mane į antrą   pastato aukštą ir neklausiama pasakoja man senas Dioblingo istorijas. Bet mane labiausiai domina Franziska fon Vertaimštain ( Franzeska von Wertheimstein) – mecenat ė, kultūros puoselėtoja ir Vienos salono dama bei liūdnos Wertheimstein vilos istorijos, ir tik iš mandagumo apžiūriu senus archeologinius Dioblingo radinius. Muziejaus darbuotojai užkliūva mano akcentas, jai įdomu, ar aš vienietė, ar miesto svetys, netyčia atklydusi į neturistinę miesto dalį, ir lyg atsiprašydama teisinasi, jog klausia tik dėl to, kad apskaitytų ir mane bendroje muziejaus svečių statistikoje. Matyt, pasirodau jai labai žinge