My simple life in Austria

Šį tekstą ilgai nešiojausi su savimi, vis iš naujo ir iš naujo bandydama jį užrašyti, gyvendama juo ir ieškodama atsakymų. Pagaliau, ilgai nedrįsau apie tai kalbėti garsiai, o viena ar kita mintimi pasidalindavau tik artimesniuose pokalbiuose. Kad ir kaip keistai iš šono gali pasirodyti, užrašyti jį mane išprovokavo... Austrijos politinė krizė, vadinamasis Ibisageitas ir reakcijos į krizės padarinį, kai trauktis priverstą vyriausybės kanclerį Sebastianą Kurzą laikinai pakeitė moteris, stojusi prie vyriausybės vairo. Socialiniai tinklai suūžė, girdi, kokia staigmena, šioje tradicinėje namų šeimininkių šalyje toks pasiekimas! Bemaž akibrokštas! Ir lyg to būtų negana - dauguma laikinosios vyriausybės ministrų portfelių taip pat atiteko moterims! Labiausiai man užstrigo nuostaba - namų šeimininkių šalis. Ar tikrai Austrija yra namų šeimininkių šalis? Jei taip, kodėl skambančioje nuostaboje girdėti nuvertinimas tų moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių pasirenka būti namuose ir neat

Savo jubiliejinio gimtadienio proga paprašiau vyro nuvažiuoti apžiūrėti Eckartsau dvaro. Šis dvaras esantis Žemutinėje Austrijoje nutolęs nuo Vienos apie 30 km. Apie jį sužinojau, kaip kad dažniausiai būna, visiškai atsitiktinai, kai su šeima iškylaujant senovės romėnų gyvenvietėje į rankas man pateko informacinis bukletėlis apie Eckartsau dvarą. Šimtmečių senumo dvaras turi ilgą priešistorę ir mena labai senus laikus. Ankstyvaisiais viduramžiais palei Dunojų buvo statomos gynybinės pilys, turėjusios apginti nuo priešų. Taip ir Eckartsau dvaras kilo iš tokios pilies. Sunku įsivaizduoti, kad dvarą juosiančių gėlynų vietoje būta gynybinio griovio, pilno vandens. Viduramžių pilį 1720 nusipirko kancleris grafas Kinsky ir pavertė ją reprezentaciniu baroko stiliaus medžioklės dvaru. Dvarą supantis 27 hektarų dydžio angliško stiliaus parkas patiks visiems natūralios, laukinės gamtos mylėtojams. Čia nerasite tvarkingai nupjautos pievelės ar geometrinemis figūromis išraitytų gėlyn

Pirmą sykį sutikau Joaną Gimbutytę (31 m.) labdaringoje Jungtinių Tautų Organizacijos (UNO) moterų gildijos kalėdinėje mugėje, kurioje ji Lietuvą atstovaujančiame stende mugės lankytojus vaišino pačios gamintu obuolių sūriu. Kitą kartą susitikome Austrijos lietuvių bendruomenės renginyje, kuriame susirinkę svečiai ragavo ir gyrė Joanos gamintą velykinę paschą. Aukšta, liekna, santūri, pasipuošusi pati bei papuošusi dvi savo mažametes dukrytes pačios siūtomis suknelėmis, - ji traukė dėmesį ir žadino smalsumą susipažinti labiau, tad netrukus tuomet užsimezgė pokalbis apie pomėgius, maistą, siuvinius ir ateities svajones, o atsiradus progai nuvažiavau į Gracą susitikti pokalbiui su ja. Joana augo Utenoje, labai kūrybingoje šeimoje, apsupta trijų brolių, namuose, kuriuose, mama, savamokslė roko grupės muzikantė brazdino gitara, vadovavo bažnyčios jaunimo chorui, o namų durys visada būdavo atviros svečiams. „Mama labai norėjo, kad būčiau profesionali muzikantė, nes ji pati neturėjo gal

Bevaikščiodama pavasarėjančios Vienos parkais, viename iš jų akys užkliuvo už skulptoriaus Franco Zeiferto (Franz Seifert) sukurto paminklo Augustei Fikert - pirmajai austrei, aistringai kovojusiai už moterų teises bei padėjusiai pagrindus moterų judėjimui Austrijoje. Kas buvo ši moteris, laužiusi nusistovėjusius mąstymo modelius vyrų dominuojamame 19 a.pabaigos - 20 a.pradžios pasaulyje? Augustė Fikert (Auguste Fickert) gimė 1855 m. Vienoje. Jos vokietis tėvas dirbo spaustuvėje, o mama katalikė, kilusi iš Vienos priemiesčio pasiturinčių miestiečių šeimos buvo, kaip įprasta tam metui, namų šeimininkė. Augustė Fikert lankė pradinę bei vienuolyno mokyklas, pastaroji ypač formavo jos charakterį ir tokias savybes kaip artimo meilę bei griežtumą ir kuklumą sau. Toliau sekė studijos mokytojų rengimo mokykloje - vienintelėje galimoje tęstinio mokymosi įstaigoje 19 a.mergaitėms. Ir nors A. Fikert svajojo tapti aktore, visą gyvenimą ji dirbo mokytoja. Anksti mirus tėvui ji iš savo kuklios