My simple life in Austria

Rugsėjo 16 - ą dieną naujus, ketvirtuosius, mokslo metus pradėjo skaičiuoti lituanistinė mokyklėlė Vienoje "Ąžuoliukas". Ta proga kalbamės su mokyklėlės vadove Mag. Raminta Zalieskyte. Raminta, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta lituanistinė mokyklėlė? Mokyklėlė buvo įkurta, tiksliau būtų sakyti - atkurta, 2014 m.vasario mėn. Prieš tai gyvavusi mokyklėlė prieš kurį laiką buvo sustabdžiusi savo veiklą. Impulsas buvo tiek mano pačios, tiek kitų lietuvių, gyvenančių Austrijoje ir turinčių vaikų, noras, kad vaikai, augantys daugiakalbėje aplinkoje, nepamirštų ir puoselėtų gimtąją kalbą, kad bendrautų tarpusavyje ir susirastų draugų. Lituanistinė mokyklėlė "Ąžuoliukas" yra neformaliojo švietimo įstaiga, skirta vaikučiams nuo trejų iki dvylikos metų. Praėjusiais mokslo metais mokyklėlę lankė 42 vaikai. Oficialiai tai yra Austrijos lietuvių vaikams skirta mokyklėlė, tačiau pas mus atvažiuoja ir viena šeima iš Bratislavos. Ar vaikų, lankančių moky

Šiltą rugsėjo vakarą LR ambasadoje Vienoje jaukiame, mažame ratelyje įvyko susitikimas su lietuvėmis rašytojomis Jolita Herlyn ir Gina Viliūne. Vakarą viešnios pradėjo atsakydamos į klausimą, kaip tampama rašytoju. Gina Viliūnė, istorinių romanų kūrėja, rašyti svajojo nuo vaikystės. Dar besimokydama mokykloje ji aprašydavo mokyklinę kasdienybę ir draugus. Rašymas šiandien jai yra laisvalaikio leidimo būdas ir poilsis nuo pagrindinio darbo.   Parašytus kūrinius ji dėjo į stalčių, kol vieną dieną, paraginta vyro, nusiuntė savo rašinius leidyklai. Tuo tarpu Jolita Herlyn rašytoja tapti niekada nenorėjo. Vaikystėje ji svajojo būti architekte, kaip ir tėtis. Tik daug vėliau, paraginta vyro įprasminti savo gyvenimą, sėdo ir parašė pirmąjį romaną „Trys mano vieninteliai“(2013), kuris Lietuvoje atsirado perkamiausi ų knygų lentynose. Tačiau jos rašymo patirtis prasidėjo daug anksčiau, gyvenant ir dirbant gimtojoje Klaipėdoje, kur ji vedė ne tik „Balticum“ televizijos laidas, bet ir ra

Mitten im Herzen von Wien, im Innenhof der Hofburg steht das Denkmal für Kaiser Franz I/II. Das Denkmal seinem Vater, dem deutsch - römischen (1792-1806) Kaiser Franz II und dem österreichischen Kaiser erbaute sein Sohn Ferdinand im Jahr 1846. Hunderte Touristen gehen an das Denkmal vorbei, lassen sich fotografieren oder erholen sich sitzend auf der Treppe. Durch sein Kabinettfenster sieht den Kaiser selbst der österreichische Präsident. Aber sowohl er, als auch die Touristen wissen nicht, dass vor 2 Jahren, als das Denkmal restauriert wurde, die Bronzafalten der kaiserlichen Toga von der litauischen Metallrestauratorin gereinigt und poliert wurden. Also, wir treffen uns, um uns über die Wege, die sie zum habsburgischen Erbe geführt haben, zu unterhalten. Jone kommt direkt von der Arbeit- Metallrestaurationsfirma "Objekt Restaurierung". Sie lächelt von Weitem, lacht viel und erzählt von Zinkfiguren, die sie den ganzen Tag geputzt und repariert hat. Wir überholen die Tou

Pačioje Vienos širdyje, vidiniame Hofburgo r ūmų komplekso kieme, stovi paminklas imperatoriui Francui I /II. Paminklą savo tėvo, ėjusio Romos imperijos kaizerio   (1792-1806)   ir austr ų imperijos kaizerio pareigas, atminimui, 1846 m. liepos 16 d. pastatė jo sūnus Ferdinandas I. Šimtai turistų zuja pro paminklą kasdien, sustoja nusifotografuoti ar prisėda pailsėti ant laiptelių, imperatorių pro savo kabineto langą   mato pats Austrijos prezidentas. Bet nei jis, nei pro šalį einantys turistai nežino, kad prieš dvejus metus, kuomet paminklas buvo restauruojamas, bronzines imperatoriaus togos skraistes valė ir blizgino metalo restauratorė Jonė iš Vilniaus. Taigi, mudvi susitinkame pasikalbėti apie kelius, atvedusius į Austriją restauruoti habsburgų palikimo.   Jonė atskuba iš darbo, nedidelės metalo restauravimo firmos „Objekt Restaurierung“.   Ji iš tolo šypsosi, daug juokiasi, pasakoja apie cinko figūras, kurias taisė, valė, blizgino visą dieną. Nuovargio jos veide nė žymės

Mein 5 Wochen langer Urlaub in der Heimat ist vorbei, das Handy ist voll mit Fotos, der Kopf - voll mit Gedanken und Erinnerungen, und das Herz - voll mit Gefühlen. In diesem Sommer habe ich auch unsere Hauptstadt Vilnius besucht, wo ich zuletzt vor 11 Jahren war. Als ich vor genau 20 Jahren die Abitur gemacht habe, bin ich zum Studieren in der Nähe von zu Hause geblieben. Ich wollte nie nach Vilnius, wobei fast jeder Schüler aus meiner Klasse nur in Vilnius studieren wollte. Vilnius war, und ist, ich glaube, von fast jedem litauischen Schüler ein Ziel, ein Wunschort zum Leben und Studieren. Mit dem Zug von Klaipeda ging es in der Früh los. Der Ticket hat ca. 16 Euro gekostet, die Fahrt dauerte 3,5 Stunden. Die Skulptur am Bahnhof in Klaipeda In Vilnius angekommen wurde ich von einer Freundin abgeholt. Später am Nachmittag habe ich einen Spaziergang in der Altstadt gemacht. Gediminas Berg mit der Burgruine - das Wahrzeichen von Vilnius Gediminas Burg ist ein Wahrzeic

Nors oras pirmąsias dvi atostogų Palangoje savaites nelepino, visgi, pasinaudodami kiekviena minute kuomet nelijo, skubėjome apžiūrėti ir susipažinti su kurorto naujovėmis. Nespėjau dar visko pamatyti ir įvertinti, bet tam dar turėsiu 3 savaites laiko. Žemiau pateikiu tai, ką pamačiau, aplankiau per pirmąsias dvi savaites. Pirmosiomis dienomis daug lijo, tačiau dažniausiai pavakare lyti nustodavo ir mes skubėdavome į naująjį pramogų parką šeimoms J. Basanavičiaus gatvėje. Ten, kur būta aprūdijusio olandų atrakcionų parko atsirado nauja pramogų erdvė - Palangos vasaros parkas . Adresas: J. Basanavičiaus g. 43 Mano vaikai išbandė jų amžiui tinkamas laipynes. 30 min. šios pramogos kainuoja 4 Eur. Der neue Sommervergnuegungspark.  Kitas naujas, NEMOKAMAS, šeimoms skirtas laisvalaikio parkas - Palangos pasakų parkas , įkurtas S. Daukanto gatvės pabaigoje, apimantis teritoriją tarp muzikinio klubo "Vandenis", kultūrinės erdvės "Kupeta" ir Birutės alėjos

      Kai per Velykų atostogas į telefoną atskriejo žinutė su pasiūlymu sudalyvauti viename foto projekte, buvau sunkioje savo situacijos fazėje – terapija rezultatų nedavė, į laiminguosius 80 proc. alopecininkų, kuriems plaukai atauga savaime per pirmuosius metus nuo ligos pradžios, nepatekau, skydliaukės tyrimų rodikliai ir toliau rodė autoimuninį uždegiminį procesą, aš ir toliau sėkmingai pavydėjau kiekvienai   blondinei, patenkančiai į mano akiratį, grūmojau Dievui kumščiu ar papūtusi lūpas kategoriškai atsisakinėjau į pasiūlymus dar labiau melstis ir ko nors Jo prašyti... Nes nu kiek gi galima... Ir prie viso šito išgyvenau baisią GĖDĄ. Gėdą, kad taip nutiko. Pirmųjų metų drąsa, kuomet aš atsigavusi po šoko dėl mane ištikusios situacijos, priėmiau ją tokia kokia ji yra ir vos po dviejų mėnesių nuo ligos pradžios verkdama priešais veidrodį nuskutau plaukų likučius, buvo dingusi. Ignoravau savo situaciją, stengiausi negalvoti, ar juolab bandyti dar kokį nors gydymą.