Direkt zum Hauptbereich

Eckartsau dvaras


Savo jubiliejinio gimtadienio proga paprašiau vyro nuvažiuoti apžiūrėti Eckartsau dvaro. Šis dvaras esantis Žemutinėje Austrijoje nutolęs nuo Vienos apie 30 km. Apie jį sužinojau, kaip kad dažniausiai būna, visiškai atsitiktinai, kai su šeima iškylaujant senovės romėnų gyvenvietėje į rankas man pateko informacinis bukletėlis apie Eckartsau dvarą.
Šimtmečių senumo dvaras turi ilgą priešistorę ir mena labai senus laikus. Ankstyvaisiais viduramžiais palei Dunojų buvo statomos gynybinės pilys, turėjusios apginti nuo priešų. Taip ir Eckartsau dvaras kilo iš tokios pilies. Sunku įsivaizduoti, kad dvarą juosiančių gėlynų vietoje būta gynybinio griovio, pilno vandens.
Viduramžių pilį 1720 nusipirko kancleris grafas Kinsky ir pavertė ją reprezentaciniu baroko stiliaus medžioklės dvaru.


Dvarą supantis 27 hektarų dydžio angliško stiliaus parkas patiks visiems natūralios, laukinės gamtos mylėtojams. Čia nerasite tvarkingai nupjautos pievelės ar geometrinemis figūromis išraitytų gėlynų, o greičiau kurmių išraustą pievą, žydinčią laukinėmis gėlytėmis. Turiu pasakyti - iš įpročio dairiausi lentelės su užrašu "lipti draudžiama", bet tokios neradusi supratau, kad braidžioti po pievą galima, tik joje augančių laukinių gėlių skinti nevalia.


Po grafo Kinsky mirties dvarą paveldėjo jo brolis, o šis pardavė jį aistringam  medžioklės gerbėjui Marijos Terezijos vyrui Franc I Stefanui. Taip šis reprezentacinis baroko stiliaus medžioklės dvaras tapo habsburgų nuosavybe.


Po Marijos Terezijos mirties apie 100 metų dvaras stovėjo tuščias ir nenaudojamas, jo rūsius sėmė išsiliejančio Dunojaus vandenys, dvarą juosiantis parkas bei miškai tapo neįžengiami.
Dvarą naujam gyvenimui prikėlė Marijos Terezijos proanūkis, sosto įpėdinis, tragiško likimo erchercogas Franz Ferdinandas. Jis į dvarą įvedė elektrą, šildymo sistemą, vandentiekį.
Eckartsau dvaras - vieta, kurioje baigėsi šimtmečius trukusi habsburgų dinastija. Po išpuolio Sarajeve ir pralaimėto I Pasaulinio karo, sosto įpėdiniu tapęs kaizeris Karlas, kuris visiškai nebuvo ruoštas tokiai užduočiai, buvo silpnos sveikatos, ir apie kurį amžininkai sakydavo, kad jis  būdamas 30 metų amžiaus, atrodo kaip 20, ir mąsto kaip dešimties, buvo pirmiausia priverstas sprukti iš Vienos. Su žmona Zita ir vaikais prisiglaudę Eckartsau dvare, jie tikėjosi pralaukti neramius laikus, tačiau jau kitą dieną, atvykę naujos respublikos atstovai privertė kaizerį pasirašyti dokumentą, skelbiantį jį atsisakant teisių į valdymą ir pasirinkti tremtį... Kaizeris Karlas, sergantis ir silpnas, su šeima Eckartsau dvare sutiko paskutines Kalėdas ir 1919 m.kovo 23 d. visiems laikams paliko Austriją. Būtent iš čia pajudėjo traukinys į pirmąją šeimos tremties vietą - Šveicariją.
Lankytojai Eckartsau dvaro bibliotekoje šiandien gali pamatyti papuoštą kalėdinę eglutę, ar padengtą paskutinių pietų stalą, lyg kaizerio šeima dvarą būtų palikusi ne prieš 100 metų, o ką tik...


Kaizeris Karlas 2003 m. Katalikų bažnyčios buvo paskelbtas palaimintuoju, dvaro koplyčioje saugoma jo relikvija - kaulo gabaliukas.
Eckartsau dvaras yra viena populiariausių civilinės santuokos sudarymo vietų Austrijoje. 2016 m.šiame dvare buvo filmuojamas austrų filmas "Das Sacher".
Šią vietą labai rekomenduoju visiems istorijos mylėtojams. Dvare išlikę autentiški baldai, parketas, šviestuvai, didžiulė medžioklės trofėjų kolekcija.
Dvaro kambarius aplankyti ir apžiūrėti galima tik su gidu, ekskursijos rengiamos kasdien, tris kartus per dieną, vasaros sezono metu, nuo kovo 23 d.iki lapkričio 1 d. Bilieto kaina - 10 eur.
Parkas lankytojams atidarytas visus metus.

Valgomasis









Kommentare

Beliebte Posts aus diesem Blog

Zwischen Zeilen von Papiergeschichten

  "Die meisten Menschen legen ihre Kindheit ab wie einen alten Hut. Sie vergessen sie wie eine Telefonnummer, die nicht mehr gilt. Früher waren sie Kinder, dann wurden sie Erwachsene, aber was sind sie nun? Nur wer erwachsen wird und ein Kind bleibt, ist ein Mensch."                                                          Erich Kästner  Mein heutiger Gesprächspartner empfängt mich am Gartentor seines kleinen Hauses und führt mich an diesem heißen Juninachmittag zu einem schattigen Platz. - Schau, wir haben einen Ameisenhaufen. Das sind die Waldameisen, - freut sich er und ich bin mir sicher, es werden bestimmt demnächst die Geschichten aus dem Leben der Ameisen geben. - Jörg, erklär mir bitte, welcher 50jährige Mann setzt sich auseinander mit den Gedanken über die "eingeringelten Garagen,- und Kellerwürmer" aus, und schreibt über sie die Geschichten? Jörg Pagger bricht in Lachen aus, seine Augen strahlen: - Glaubst du mir nicht? Kennst du die Würmer, die ich meine?

Das Wunder vom CrossFit. Teil 1

    Ehrlich gesagt, als ich ein bisschen mehr als vor einem Jahr zum ersten Mal zum CrossFit Training kam, war ich fest entschlossen, bloß mich nicht fest zu binden, und spätestens nach 10 Einheiten wieder zu gehen um wieder was anderes auszuprobieren.    Aber vielleicht ist es mit CrossFit wie mit einer wahren Liebe - man findet sie einmal und man will sie nicht mehr verlieren?...   Durch meine Erfahrung von anderen Sportkursen, die ich ausprobiert habe, angefangen von den Rückbildungskursen, Wirbelsäulegymnastik, Aqua Aerobic, bis hin zu dem einsamen Training in einem anonymen Fitness Studio, war ich überzeugt,  - mit CrossFit wird mich das gleiche Problem treffen - nämlich, es wird mir bald langweilig.   Aber wie geschah, dass ich, trotz meinem Vorhaben nicht zu lang zu bleiben, trainiere seit mehr als einem Jahr 2mal pro Woche, und werde unruhig und traurig, wenn ich verhindert bin zum Training zu kommen?..   Falls jemand noch nicht weiß, was CrossFit ist, fasse ich kurz zusammen:

Das Gespräch mit der Kärntnerin, die Litauisch spricht

An einem sonnigen Frühlingsmorgen treffe ich mich mit der Musikwissenschaft Studentin der Uni Wien Tatjana (21 Jahre alt) aus Kärnten in einem traditionellen Wiener Kaffeehaus. "Lass uns auf Litauisch unterhalten" - schlägt sie vor. "Tatjana, bist Du aufgeregt wegen des heutigen Abends?" - frage ich sie. "Ja, sehr. Du kannst es dir gar nicht vorstellen wie sehr" - antwortet sie, zwar jedes Wort betonend aber in schönem fließendem Litauisch. Der Grund für ihre Aufregung ist Kerem Sezen, Coach und Chorleiter beim Landesjugendchor Wien, der kommen soll, um Tatjana´s Arbeit, nämlich das Dirigieren eines litauischen Frauenchores zu beurteilen. Geboren und aufgewachsen in Klagenfurt am Wörthersee hat Tatjana, soweit sie sich erinnern kann, immer gesungen, - zu Hause und im Kindergarten. Und sie hat geträumt Geige spielen zu lernen. "Tatjana, es interessiert mich sehr, wann hast Du zum ersten Mal die Bekanntschaft mit der litauischen Sprache gem