Šį tekstą ilgai nešiojausi su savimi, vis iš naujo ir iš naujo bandydama jį užrašyti, gyvendama juo ir ieškodama atsakymų. Pagaliau, ilgai nedrįsau apie tai kalbėti garsiai, o viena ar kita mintimi pasidalindavau tik artimesniuose pokalbiuose. Kad ir kaip keistai iš šono gali pasirodyti, užrašyti jį mane išprovokavo... Austrijos politinė krizė, vadinamasis Ibisageitas ir reakcijos į krizės padarinį, kai trauktis priverstą vyriausybės kanclerį Sebastianą Kurzą laikinai pakeitė moteris, stojusi prie vyriausybės vairo. Socialiniai tinklai suūžė, girdi, kokia staigmena, šioje tradicinėje namų šeimininkių šalyje toks pasiekimas! Bemaž akibrokštas! Ir lyg to būtų negana - dauguma laikinosios vyriausybės ministrų portfelių taip pat atiteko moterims! Labiausiai man užstrigo nuostaba - namų šeimininkių šalis. Ar tikrai Austrija yra namų šeimininkių šalis? Jei taip, kodėl skambančioje nuostaboje girdėti nuvertinimas tų moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių pasirenka būti namuose ir neatlygintinai dirbti savo šeimai? Argi ne mes visos gyvename laisvoje, demokratinėje valstybėje su įvairiomis pasirinkimo galimybėmis? Kur ta bemaž kiekviena proga garsiai eskaluojama tolerancija ir pagarba visiems ir visoms?
Turbūt kaip niekas kitas galiu pasisakyti šiuo klausimu, nes namų šeimininkės etiketė lydi mane nuo pat pirmos mano dienos Austrijoje. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmą sykį su tikra namų šeimininke susidūriau 2003 metais, kai įgijusi vokiečių kalbos mokytojos diplomą ir negavusi trokštamo darbo mokykloje atsidūriau pietų Bavarijoje, laisvųjų baronų titulą turinčių vokiečių šeimoje su 4 vaikais. Mažiausiajam tuo metu kai atvykau buvo viso labo 3 mėnesiai, vidurinieji 2 buvo darželinukai, vyriausia mergaitė - 12 metų. Vaikų mama, be galo gražios išvaizdos ir tiesios aristokratiškos laikysenos moteris buvo baigusi Paryžiuje filosofijos ir meno istorijos studijas ir buvo ta mano pirmoji sutikta klasikinė namų šeimininkė - "normalaus" darbo nedirbanti moteris. Man tuo metu tai buvo sunku suprasti, nes neturėjau patirties, kad galima "nedirbti". Mano, mano draugių mamos, visos dirbo, mano močiutė dirbo, ir mano kartos vaikai visi augome su ant kaklo parištu buto raktu. Pamenu tuometinės mano darbdavės žvilgsnį, nuklydusį į vakarinę dvaro pusę juosusį pašarinių kukurūzų lauką, kai ji ieškojo atsakymo į mano tuomet patį natūraliausią, ir kaip man atrodė mandagų klausimą apie tai ką ji veikianti. Jos atsakymas man buvo turbūt pirmoji sąmoningai išmokta gyvenime pamoka apie santuokinį gyvenimą ir partnerystę - pirmiausia tu atsisakai kažko dėl bendro šeimos gėrio ir darai kompromisus. Ji buvo be galo išmintinga, protinga moteris, mokėjusi palaikyti pokalbį, užimti svečius, rūpintis namais bei vaikais. Mes neblogai sutarėm, kiek tai leido mūsų dideli skirtingumai, aš buvau be galo stropi ir empatiška, ką šeima labai vertino. Iš šalies ji man neatrodė nuobodžiaujanti ir nieko neveikianti, kaip įprasta manyti apie namų šeimininkes. Nuobodi kasdienė buitis gulė ant mano pečių, o jos dienos būdavo užpildytos vaikų vežiojimu, socialine veikla, svečiais, laiškų rašymais, iš dalies ir šeimai priklausiusio ūkio priežiūra. Daug laiko ji praleisdavo savo darbo kambary tvarkydama šeimos archyvą. Tuomet net nebūčiau pagalvojusi, kad kažkada pati atsidursiu labai panašiame vaidmenyje - namų šeimininkės amplua. Skirtumas tik tas, kad neturime nei galimybių, nei sąlygų priimti gyventi žmogaus galinčio pagelbėti buityje ir viskuo rūpinames patys.
Ir štai aš pati 9 metai nedirbu "normalaus darbo. Klausimai kaip "Mieloji, o ką Jūs veikiate Austrijoje?" - mane vis dar išmuša iš vėžių ir paralyžiuoja. Nesu ta, kuri pasakotų apie buities darbus, ar skubėtų girtis vaikų pasiekimais, todėl dažniausiai aš nežinau ką atsakyti sulaukus tokio klausimo. Ką atsakyti, kad tavęs nelaikytų nuobodžia vaikais besirūpinančia perekšle, ar vyro pinigus leidžiančia lepūnėle? Mano minėtą klausimą, kaip nekeista, visada užduoda moterys, pačios kadaise buvusios mažų vaikų mamomis. Į mane nežiūrima rimtai, esu laikoma lengvabūde, galbūt netgi kvaila... Ne kartą ir ne du mano atsakymas, kad auginu vaikus ir esu namų šeimininkė mano pašnekovams buvo priežastis atsukti man nugarą. Geras vyro bičiulis, įspūdingą karjerą savo talentu padaręs automobilių industrijoje, kai kartą pokalbyje pasiguodžiu, moko mane: "O tu sakyk, esi svarbiausios pasaulio įmonės - ŠEIMOS - vadybininkė ir direktorė" . Abu pasijuokiam ir tą minutę jaučiuosi paguosta. Argi netiesa? Argi ne visko pradžia yra šeima? Tai kodėl taip negatyviai žiūrima į tas, kurios dirbame šeimai ir šeimoje? Argi mes, neatiduodančios savo vaikų į lopšelius vos tik šiems pradėjus vaikščioti nesutaupome valstybės lėšų, kurios investuojamos į instancinį vaikų priežiūros vietų sukūrimą?
Vasara, kai jau turėjome antrą sūnų, buvo labai karšta. Jam buvo pusmetis, ir antrą valandą nakties jam niekaip nenurimstant, mudu su vyru pasikeisdami sukdavome ratus su kūdikiu vežime aplink kvartalą... Tuomet, 2 valandą nakties aš ilgėdavaus tos vasaros kai 19 val.užrakindavau turizmo info centro duris ir nueidavau išsimaudyti jūroje. Darbo diena būdavo baigta.
"O tu apie savo pensiją visai negalvoji" - priekaištauja kita. "O jei vyras paliks?.. - tariamo rūpesčio vinys kalamos į mano kvailumo karstą. Juk kaip gi galima būti tokiai patikliai! Man pasiseka, kad nuo pat pirmos santuokos dienos mums abiems yra savaime aišku, - kas mano, tas ir tavo. Nė karto nesusipykstame dėl pinigų. Iš esmės dėl to, kad jų pakanka ir dėl to, kad vyras vesdamas absoliučiai prisiima atsakomybę už šeimą. Man labai pasiseka. Nepaisant to mudu turime atskiras sąskaitas, mano pajamas sudaro už vaikus gaunama išmoka, vadinamieji šeimos rėmimo pinigai bei vyro pervedama suma mano reikmėms. Tais metais kai oficialiai buvau vaikų priežiūros atostogose ir gaudavau išmokas kas mėnesį 100 eurų atidėdavau į taupymo fondą, dabar fondą papildau tais pačiais gaunamais kišenpinigiais. Vyras, galvodamas apie mano finansinį saugumą senatvėje, moka man skirtą sumą į privačios pensijos kaupimo sąskaitą. Taip man yra atlyginama už namų šeimininkės darbą. "O tau nieko tokio imti pinigus iš vyro?" - stebisi viena. "Tu dėl to gerai jautiesi?" Net nesusimąstau kaip dėl to jaučiuosi. Jaučiuosi gerai, nes jaučiuosi juos uždirbusi.
Galų gale, šiandien darbo ribos išsitrina. Daugybė namuose "sėdinčių" ir "nieko neveikiančių" mamų kuria savo mažus verslus, siuva, piešia, neria, lipdo ir savo sukuriamus produktus parduoda internete. Tai kaip apibūdinsime šias moteris?
Tylios kasdienybės didvyrės man, be abejo, yra vienišos mamos, neturinčios pasirinkimo galimybės ir priverstos plėšytis tarp darbo, vaikų priežiūros ir buities. Ne be reikalo psichikos sveikatos specialistai kelia susirūpinimą šiomis mamomis - jos yra daugiausiai raminamųjų vaistų suvartojanti visuomenės dalis.
Taip pat mažai kalbama ir apie tas tylias moteris, kurios šalia vaikų auginimo rūpinasi pasiligojusių tėvų ar uošvių slauga. Žinau tokį atvejį čia, Vienoje, kai moters gyvenimas yra užimtas sutrikusio vystymosi vaiko bei Alzheimerio ligos paliestos motinos rūpesčiu.
Man bet kokiu atveju Austrija kaip šalis tokiu atveju yra puiki, nes čia visgi, gyvenant partnerystėje ir antrai pusei uždirbant pakankamai, kita pusė turi pasirinkimo galimybę. Tai argi pašiepsime šalį sakydami, kokia ji konservatoriška, viduramžiška, jei moterys čia gali rinktis?
"Ar tu norėtum dirbti? Gal tu tiesiog tingi?" - klausimas, kuris nė iš tolo nekvepia moterišku solidarumu. Tiesą sakant, kažkada imu nebekreipti dėmesio, nes, ką bedarytum, kažkam vis bus negerai.
Tam, kad suprasti geriau ko noriu aš pati, imu savanoriauti pradinėje mokykloje ir lavinu vaikų skaitymo įgūdžius. Taip pamatau, kokia būtų mano kasdienybė jei "dirbčiau normalų darbą" - po mokyklos lekiu į parduotuvę, į namus išvirti pietų, į darželį pasiimti vaikų... Kai jie suserga, skambinu į mokyklą ir sakau, kad ateiti negaliu. Gerai, kad tai savanoriavimas, ir aš iš esmės niekam nieko skolinga. Bet jei tai būtų "normalus darbas"? Kokiam darbdaviui aš būčiau patraukli?
Iš esmės mes visos esame namų šeimininkės, namų židinio sergėtojos, puoselėtojos, gerosios dvasios, kartais pavirstančios į raganas 🙂 Man atrodo, mums visoms būtų daug lengviau ir paprasčiau gyventi, jei būtume solidarios viena kitai, nesmerkiančios, o palaikančios.
P. S. Laikinoji Austrijos vyriausybės kanclerė Brigitte Bierlein gyvena partnerystėje ir vaikų neturi.
Kommentare
Kommentar veröffentlichen