Direkt zum Hauptbereich

Posts

Seggau rūmai / Schloss Seggau

  Austrijos federacinės žemės Štirijos pietinėje pusėje, vos 14 km nuo sienos su Slovėnija esančiame 13 tūkstančių gyventojų skaičiuojančio miesto Leibnico (Leibnitz) vakarinėje dalyje ant Seggauberg kalno stovintys rūmai skaičiuoja bemaž, nei daug nei mažai, - tūkstantį metų. Šiandien Seggau rūmų kompleksas visoje Austrijoje pirmiausia žinomas kaip kongresams ir seminarams skirtas viešbutis, turintis 16 skirtingo dydžio salių, galinčių vienu metu sutalpinti 300 dalyvių. Seminarams skirtose salėse įrengta visa būtiniausia technika, kuri nuolat yra atnaujinama. Viešbučio sveĉiams skirtas viešbutis su 6-ių skirtingų kategorijų kambariais ( iš viso 78 kambariai), o jų poilsiui šiltuoju metų laiku - lauko baseinas. Per metus Seggau kompleksą aplanko 50 tūkstančių žmonių, o nakvynių priskaiĉiuojama - 20 tūkstančių. Po Covid-19 epidemijos ir su ja susijusių apribojimų, Seggau viešbučio svečių skaiĉius prisivijo buvusį ikipandeminį lygį ir toliau tendencingai auga. Aukštutinė pilis. Istorinia
Letzte Posts

Zwischen Zeilen von Papiergeschichten

  "Die meisten Menschen legen ihre Kindheit ab wie einen alten Hut. Sie vergessen sie wie eine Telefonnummer, die nicht mehr gilt. Früher waren sie Kinder, dann wurden sie Erwachsene, aber was sind sie nun? Nur wer erwachsen wird und ein Kind bleibt, ist ein Mensch."                                                          Erich Kästner  Mein heutiger Gesprächspartner empfängt mich am Gartentor seines kleinen Hauses und führt mich an diesem heißen Juninachmittag zu einem schattigen Platz. - Schau, wir haben einen Ameisenhaufen. Das sind die Waldameisen, - freut sich er und ich bin mir sicher, es werden bestimmt demnächst die Geschichten aus dem Leben der Ameisen geben. - Jörg, erklär mir bitte, welcher 50jährige Mann setzt sich auseinander mit den Gedanken über die "eingeringelten Garagen,- und Kellerwürmer" aus, und schreibt über sie die Geschichten? Jörg Pagger bricht in Lachen aus, seine Augen strahlen: - Glaubst du mir nicht? Kennst du die Würmer, die ich meine?

Das Wunder vom CrossFit. Teil 1

    Ehrlich gesagt, als ich ein bisschen mehr als vor einem Jahr zum ersten Mal zum CrossFit Training kam, war ich fest entschlossen, bloß mich nicht fest zu binden, und spätestens nach 10 Einheiten wieder zu gehen um wieder was anderes auszuprobieren.    Aber vielleicht ist es mit CrossFit wie mit einer wahren Liebe - man findet sie einmal und man will sie nicht mehr verlieren?...   Durch meine Erfahrung von anderen Sportkursen, die ich ausprobiert habe, angefangen von den Rückbildungskursen, Wirbelsäulegymnastik, Aqua Aerobic, bis hin zu dem einsamen Training in einem anonymen Fitness Studio, war ich überzeugt,  - mit CrossFit wird mich das gleiche Problem treffen - nämlich, es wird mir bald langweilig.   Aber wie geschah, dass ich, trotz meinem Vorhaben nicht zu lang zu bleiben, trainiere seit mehr als einem Jahr 2mal pro Woche, und werde unruhig und traurig, wenn ich verhindert bin zum Training zu kommen?..   Falls jemand noch nicht weiß, was CrossFit ist, fasse ich kurz zusammen:

Die Knotenpunkte von Eirini Korachai

  Eirini Korachai war einer der ersten Menschen, den ich nach unserem Umzug in die Südsteiermark kennenlernen durfte: - Hallo. Ich bin Eirini Korachai, - streckte sie mir ihre Hand entgegen, und vom ersten Augenblick waren wir schon mittendrin in einem Gespräch.  Ich spürte, - es gibt etwas, was uns verbindet,  und nach ein paar Sätzen war mir klar, was es ist. Nämlich, das Meer. Und es ist egal, ihres liegt im Süden, und meines im Norden. Wenn sie über ihre Heimat, ein kleines Fischerdorf Limni auf der Insel Euböa spricht, finde ich mich in meiner kleinen Heimatstadt an der Ostsee wieder. Wenn man Eirini sieht, geht einem die Sonne auf: sie strahlt, grüßt immer mit einer Umarmung, was ich mir eigentlich seit ich in Österreich lebe, und vor allem seit Corona, abgewöhnt habe, sie winkt einem Nachbar zu, wechselt paar Worte, wickelt einen sehr rasch in ein Smalltalk, hört unglaublich gut zu. Es war nicht einfach ein Interview mit ihr zu machen, muss ich schon sagen, denn wir rutschten sc

Vieneri metai Vagnoje

  Vieneri metai - tiek praėjo, kai su šeima pakeitėme gyvenamąją vietą ir iš imperatoriškosios Vienos persikelėme gyventi į vyro tėviškę Austrijos - Slovėnijos pasienyje. Dabar dar labiau mano tinklaraščio pavadinimas atspindi gyvenimo būdą, - simple. Būkim biedni, bet teisingi, - Vagna atrodo taip, kaip jos pavadinimas ir skamba ,- paprastai, žemiškai, buitiškai, be imperatoriško spindesio ir "schnick- schnack", kaip išsireikštų vokiečiakalbiai. Tai nėra miestelis, kurį pamiltumei iš pirmo žvilgsnio, čia nėra senamiesčio, nėra šimtmečių sandūros architektūros, ir išvis, išskyrus muziejaus po atviru dangumi, čia nieko nėra. Įsiterpusi tarp rajono centro Leibnitz ir vynuogynų pietuose Vagna yra tiesiog pravažiuojamas kiemas, o perliukų, pradžiuginančių akį ir širdį, reikia gerai paieškoti. Wagna yra miestelis pietrytinėje Austrijos dalyje, federacinėje Štirijos žemėje, pietų Štirijos, garsėjančios moliūgų sėklų aliejumi ir baltu vynu, regione. Nuo Štirijos sostinės Graco, antr

Apie moterį po 40

Apie moterį po 40 parašyti paskatino atsakymų ieškojimas į klausimus, emociniai išgyvenimai, susiję su šiuo amžiaus tarpsniu ir noras nuimti tabu šydą nuo nepatogios ir jautrios temos, kaip premenopauzė.  Pirmą sykį žodį "premenopauzė" išgirdau dar gerokai iki 40 - ojo gimtadienio, kai apsilankiusi net pas du ginekologus išgirdau tą patį:  "Tai čia žinokit bus menopauzės šauklys!" Pala, kokia menopauzė? Namie manęs laukia pyplys, esu jauna mama, noriu nuotykių ir dar dievaži ko. Tuo metu motinystė iš manęs fiziškai jau buvo pareikalavusi labai, labai daug - jau gyvenau su dvejomis autoimuninėmis ligomis, įtakotomis hormoninių pokyčių nėštumų ir žindymų metu, o būdama 174 cm ūgio tuo metu svėriau viso labo 54 kg... Apie menopauzę iki tol žinojau tik tiek, kad tai kažkas, kas nutinka moteriai po 50-ies, ir sukelia begalę nepatogumų. Nuo 38 - ojo gimtadienio mane lydi ryškiausias premenopauzės požymis - ciklo sutrumpėjimas iki 18-os, kartais net iki 14 - os

Štirijos restauratorių rankose atgimė Šveicarijos gvardijos istoriniai šarvai

Daugiau nei dešimtmetį trukę darbai baigti - Graco (Austrija) istorinių ginklų ir šarvų muziejaus (Landeszeughaus Graz) restauratoriai atnaujino 83 istorinius Vatikano šveicarų gvardijos šarvus.  Praėjusį ketvirtadienį paskutinieji restauruotieji šarvai iškilmingos ceremonijos metu perduoti Vatikane. Kaip atsitiko, kad Vatikano šveicarų gvardijos istoriniai šarvai pateko į Graco istorinių ginklų ir šarvų muziejaus restauratorių rankas? 2007 m. rusėjo  8 d. tuometinis popiežius Benediktas XVI  lankėsi Mariacelyje (Mariazell). “Iškėliau klausimą, ar mes vietoj meninio dirbinio galėtumėm jam padovanoti paslaugą”- pasakoja Wolfgangas Muchitsch (Wolfgang Muchitsch), muziejaus Joaneum (Universalmuseum Joaneum) direktorius ir restauracijos projekto vadovas. “Šarvų kniedės buvo ištrūkusios, sujungimai išdilę, o vidinės šarvų dalys - surūdijusios. Nepaisant to šimtus metų šveicarų gvardistai devėjo šiuos šarvus iki pat 2000- ųjų metų. Be to, šarvai buvo pagaminti tais laikais kuomet vidutinis g