Štirijos restauratorių rankose atgimė Šveicarijos gvardijos istoriniai šarvai

Daugiau nei dešimtmetį trukę darbai baigti - Graco (Austrija) istorinių ginklų ir šarvų muziejaus (Landeszeughaus Graz) restauratoriai atnaujino 83 istorinius Vatikano šveicarų gvardijos šarvus.

Praėjusį ketvirtadienį paskutinieji restauruotieji šarvai iškilmingos ceremonijos metu perduoti Vatikane.

Kaip atsitiko, kad Vatikano šveicarų gvardijos istoriniai šarvai pateko į Graco istorinių ginklų ir šarvų muziejaus restauratorių rankas? 2007 m. rusėjo 8 d. tuometinis popiežius Benediktas XVI lankėsi Mariacelyje (Mariazell). “Iškėliau klausimą, ar mes vietoj meninio dirbinio galėtumėm jam padovanoti paslaugą”- pasakoja Wolfgangas Muchitsch (Wolfgang Muchitsch), muziejaus Joaneum (Universalmuseum Joaneum) direktorius ir restauracijos projekto vadovas.

“Šarvų kniedės buvo ištrūkusios, sujungimai išdilę, o vidinės šarvų dalys - surūdijusios. Nepaisant to šimtus metų šveicarų gvardistai devėjo šiuos šarvus iki pat 2000- ųjų metų. Be to, šarvai buvo pagaminti tais laikais kuomet vidutinis gvardisto ūgis siekdavo 150 cm” - pasakoja Christophas Graf (Christoph Graf), Šveicarų gvardijos komendantas. “Šiandien jaunieji šveicarai, siekiantys tapti gvardistais privalo būti bent 174 cm ūgio. Nepaisant to, mes juos įsprausdavom į jiems mažus šarvus”.

Šiandien XVI a. siekiantys šarvai blizga lyg būtų nauji dėka Štirijos meistrų rankų darbo. Per 13 metų Graco istorinių ginklų ir šarvų muziejaus restauratoriai Vatikane lankėsi 8 kartus, restauracijos darbams prireikė 4500 valandų, 6500 kniedžių ir 7 elnių odiniams dirželiams.

“Mums buvo didelė garbė ir džiaugsmas” - per iškilmingą perdavimo ceremoniją Vatikane sakė direktorius Muchitsch. “Štirija didžiuojasi prisiimdama atsakomybę siekiant išsaugoti istoriją” - sakė Štirijos žemės tarybos narys kultūrai Christopheris Drexler (Christopher Drexler).

Restauruoti šarvai visgi nebebus dėvimi, jie atsidurs muziejuje. Beje, šarvai, kuriuos šiandien dėvi šveicarų gvardistai, yra pagaminti Aukštutinės Austrijos mieste Molne (Molln), ir yra pritaikyti 21 a. žmogaus ūgiui.

Parengta pagal "Kronen Zeitung" ir pirmą kartą pasirodė krikščioniškame naujienų portale www.laikmetis.lt

Kommentare

Beliebte Posts aus diesem Blog

Das Gespräch mit der Kärntnerin, die Litauisch spricht

An einem sonnigen Frühlingsmorgen treffe ich mich mit der Musikwissenschaft Studentin der Uni Wien Tatjana (21 Jahre alt) aus Kärnten in einem traditionellen Wiener Kaffeehaus. "Lass uns auf Litauisch unterhalten" - schlägt sie vor. "Tatjana, bist Du aufgeregt wegen des heutigen Abends?" - frage ich sie. "Ja, sehr. Du kannst es dir gar nicht vorstellen wie sehr" - antwortet sie, zwar jedes Wort betonend aber in schönem fließendem Litauisch. Der Grund für ihre Aufregung ist Kerem Sezen, Coach und Chorleiter beim Landesjugendchor Wien, der kommen soll, um Tatjana´s Arbeit, nämlich das Dirigieren eines litauischen Frauenchores zu beurteilen. Geboren und aufgewachsen in Klagenfurt am Wörthersee hat Tatjana, soweit sie sich erinnern kann, immer gesungen, - zu Hause und im Kindergarten. Und sie hat geträumt Geige spielen zu lernen. "Tatjana, es interessiert mich sehr, wann hast Du zum ersten Mal die Bekanntschaft mit der litauischen Sprache gem...

Laima Gimbutienė "Jūros pieva" apžvalga

Esu beveik tikra, kad knygos kaip ir žmonės ateina į mūsų gyvenimus kai mums jų reikia. Kai prieš metus rašiau tekstą apie lietuvę kulinarę, gyvenančią ir dirbančią Grace, pokalbio su ja metu porą kartų buvo paminėta ir jos mama - kūrybinga, muzikali, atvira žmonėms asmenybė. Kai sužinojau, kad ši moteris yra ir vienos religinės giesmės, su kuria augo ir brendo Lietuvos katalikiškas jaunimas po Atgimimo, autorė, panorau dar labiau su ja susipažinti. Tuo metu Kopenhagoje gyvenanti Laima Gimbutienė buvo kaip tik išleidusi savo pirmąją knygą "Jūros pieva". Paprastai meilės romanų neskaitau, bet kai šią žiemą mano naktinį miegą ėmė drumsti skaitomų knygų apie partizanų kovas vaizdai, supratau, kad man reikia kažko lengvo. Lyg netyčia kažkur akys užkliuvo už žinutės, kad "Jūros pieva" autorė kartoja romano tiražą bei rašo knygos tęsinį. Knygos herojė - keturiasdešimtmetė lietuvė Lina iš nedidelio provincijos miestelio po 18 santuokos metų paliekama vyro. Lin...

Stebuklingieji Rotšildų sodai

Šventųjų miesto (Heiligenstadt) parkas, be jokios abejonės, man yra vienas gražiausių, didingiausių savo paprastumu, įdomiausių istoriškai Vienos miesto parkų, kuris nebūtinai patenka į turistams skirtų " must seen in Vienna" vietų sąrašą. Dažniausiai būna taip - tai kas ypatinga, gražu, kuklu ir elegantiška - atrandama atsitiktinai. Buvo ruduo, kai pirmą kartą netyčia užklydau į parką. Lapų raudonis krito kaskadomis nuo karklų, o jų raudonumą stiprino skirtingų atspalvių - nuo sidabrinės iki mėlynos - spygliuočių žaluma. Buvau be žado nuo spalvų gausos. Pakanka mokyklinių dailės istorijos žinių, kad iškart atpažintumei, kad tai angliško stiliaus (landšaftinis) parkas, - natūralus, kuklus, atkartojantis gamtos linijas, kuriantis laisvės jausmą ir nekeliantis įtampos. "Stebuklingaisiais Rotšildų sodais", "žymiausiu Europoje" bei "Vienos puošmena" kažkada vadintas šis parkas, kuriame auginti egzotiškiausi pas...

My simple life in Austria

Dieses Blog durchsuchen