Direkt zum Hauptbereich

Apie moterį po 40


Apie moterį po 40 parašyti paskatino atsakymų ieškojimas į klausimus, emociniai išgyvenimai, susiję su šiuo amžiaus tarpsniu ir noras nuimti tabu šydą nuo nepatogios ir jautrios temos, kaip premenopauzė. 

Pirmą sykį žodį "premenopauzė" išgirdau dar gerokai iki 40 - ojo gimtadienio, kai apsilankiusi net pas du ginekologus išgirdau tą patį:
 "Tai čia žinokit bus menopauzės šauklys!" Pala, kokia menopauzė? Namie manęs laukia pyplys, esu jauna mama, noriu nuotykių ir dar dievaži ko. Tuo metu motinystė iš manęs fiziškai jau buvo pareikalavusi labai, labai daug - jau gyvenau su dvejomis autoimuninėmis ligomis, įtakotomis hormoninių pokyčių nėštumų ir žindymų metu, o būdama 174 cm ūgio tuo metu svėriau viso labo 54 kg... Apie menopauzę iki tol žinojau tik tiek, kad tai kažkas, kas nutinka moteriai po 50-ies, ir sukelia begalę nepatogumų. Nuo 38 - ojo gimtadienio mane lydi ryškiausias premenopauzės požymis - ciklo sutrumpėjimas iki 18-os, kartais net iki 14 - os dienų. Kai tarp šių ciklų pirmą kartą ištiko ilgas ciklas - mėnesinių nebuvimas 45 dienas, nejuokais išsigandau ir bėgau pirkti nėštumo testo. Labai trumpų ciklų periodą keičia ilgi, - mėnesinių nebuvimas iki 3 mėnesių. Trumpųjų ciklų metu jaučiu nuolatinį nuovargį ir būseną, lyg ištisai jausčiau  PMS sindromą Iki pat 41-ojo gimtadienio nieko ryškesnio, išskyrus varginančius ciklus, pernelyg nejaučiau. Tokius simptomus, kaip prakaitavimą nurašiau savo nuolatiniam jaudinimuisi, akių sausumą - kontaktiniams lęšiams, irzlumą - nuovargiui auginant mažus vaikus. Tačiau po 41 - ojo gimtadienio staiga pasijaučiu lyg nuo kalno pastumtas akmuo, kuris vis didesniu pagreičiu skrieja žemyn. Sąnarių, raumenų skausmai, pykčio priepuoliai, irzlumas, baimė, nemiga, karščio bangos, erdvės poreikis... O kur dar neviltis, kai ryte pažvelgus į veidrodį norisi tik paimti į rankas lygintuvą ir gerai juo pervažiuoti per savo veidą. Staiga erdvėje pakimba klausimai: "tai pala, jau viskas?", "tai jau nebebūsiu jauna?", "o tai kada gyvensiu aš?", "kada gyvensime mudu"? Tai jei taip toliau, tai dar už 5 metų mudu du senukai sėdėsime tik ant sofos ir jau nieko nebenorėsime. Kažkokiu momentu pasijuntu išvis užspeista į kampą, kai pamatau, kad turiu vietą užleisti jaunesnėms ir kietesnėms, manęs niekam nebereikia, joks kitas vyras gatvėje nebeatsisuka ir nepalydi akimis, kad jau niekada nebegrįš metas kai mane jauną pliaže vaikinai vaišindavo čeburekais, ar eidama su vienu į pasimatymą bijodavau, kad gink dieve kitas nepamatytų... Tai metas kai pyktis, sumišęs su neviltimi kunkuliuoja ir prasiveržia agresija, liejama dažniausiai ant vaikų. Į paviršių lenda vaikystės nuoskaudos ir neišspręsti konfliktai - visos tos situacijos kai kitos mergaitės nepriėmė žaisti, atstūmė, išdavė. 
Visi šie simptomai ir dar daugybė kitų yra siejami su sumažėjusiu hormono estrogeno kiekiu. Jeigu ankstyva menopauzė (mėnesinių nebuvimas 12 mėn.) anksčiau užklupdavo 1% moterų, tai naujausi tyrimai rodo, kad šis skaičius yra išaugęs iki 6 %, ir tai siejama su pasikeitusiu gyvenimo būdu, rūkymu ir cheminėmis medžiagomis, ypač plastiko sąlyčiu su maistu. 
Kaip minėjau, premenopauzė - tai nereguliarios mėnesinės. Vėlesniame premenopauzės laikotarpyje tarpai tarp mėnesinių gali būti 2-4 mėnesiai. Dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų kyla nuotaikų svyravimai: būdamos geros nuotaikos moterys staiga gali pasijusti prislėgtos, liūdnos, piktos ar susierzinusios. Šie nuotaikų svyravimai taip pat gali būti susiję ir su prastu nakties miegu bei nuovargiu. 

Jaunystės ir seksualumo hormonas estrogenas yra vienas iš svarbiausių moteriškų hormonų. Žodis estrogenas sudarytas iš 2 žodžių: oistros - aistra, nenugalimas troškimas genes - sukeliantis. Estrogenas yra atsakingas būtent už apvalias, moteriškas formas, krūtinę. Medikų nuomone, net moteriškus pakikenimus užtikrina estrogenas. Kai estrogeno per daug ima kauptis riebalai ant pilvo ir šlaunų, todėl moterys, norinčios sulieknėti pirmiausia turėtų išsitirti savo hormonų balansą. 

Metai aplink 40 - ąjį gimtadienį taip pat žymi ryškius dvasinius, psichologinius, vertybinius virsmus.  Pirmuoju signalu, kad turiu kažką daryti norėdama jaustis geriau, buvo sąmoningas suvokimas, kai švęsdama 39 - ąjį gimtadienį supratau, kad noriu vieno - įlisti į kapo duobę, - kad ir kaip tai žiauriai skambėtų. Tuo metu mano 50metės draugės kūrė planus apie ateitį, keliavo, ruošėsi antrą kartą tekėti, o aš norėjau mirti... Laikė tik pareiga mažiems vaikams ir pagarba Gyvybei. Įsisukusi rate tarp pareigos, nesibaigiančio "TAIP REIKIA", pavargdama fiziškai ir emociškai priėjau ribą, kai nebegalėjau ramiai miegoti, o stovėdama balkone ar traukinių stoties perone, eidama tiltu išgyvendavau būseną tarp būti ir nebūti, kai galvoje atsirasdavo balsas, raginantis šokti žemyn, o paskutiniai proto likučiai tam priešindavosi. Kažkada tokioje būsenoje turėjau nusižeminti, kaip man atrodė, ir paprašyti pagalbos.

Pirmąja pagalba tapo vaistas, nuėmęs panikos priepuolių simptomus. Jau po savaitės vaisto vartojimo nustebau, kad galima taip lengvai kvėpuoti. Toliau sekė dienos režimo subalansavimas, griežtas laiko sau laikymasis, ir sportinės veiklos suradimas, kuri tiko būtent man. Ir čia, remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad labai svarbu nedaryti to, ką primeta aplinka, o rasti sau tinkamą būdą.
Pirmiausia aš bandžiau bėgioti, nes taip mačiau darant daugybę žmonių aplinkui, tačiau bėgiodama netaisyklingai gavau vienos pusės kelio ir klubo sąnario traumas, ko pasekoje bemaž metus negalėjau nieko daryti. Išsigelbėjimu tapo tempimo pratimai ir joga, kuriai pirma labai, labai priešindavausi. Tačiau pażinodama masažistę ir jogos trenerę, su kuria man labai sutapdavo biolaukai, jos įkalbėta išbandžiau tik man vienai skirtą jogos pamoką. Tai tapo mano antruoju žingsniu atgal į gyvenimą.

Trečiasis buvo atsigręžimas į save ir savo šaknis. Kas esu aš? Covid-19 pandemijos laikotarpis tapo laiku viskam išgryninti. Neliko veiklų, kurios, kaip man atrodė, turėjo mane pripildyti, bet iš tiesų alino, - būti ten, kur visi, pamatyti tai, ką "privalu", dalyvauti ten ir šen, kad, gink dieve, niekas tavęs nepamirštų... Atsigręžusi į save išgirdau, kad gražiausia muzika yra tyla, o gražiausias vaizdas, - šalia tavęs esančiojo akys. 


Bus daugiau...




Kommentare

Beliebte Posts aus diesem Blog

Seggau rūmai / Schloss Seggau

  Austrijos federacinės žemės Štirijos pietinėje pusėje, vos 14 km nuo sienos su Slovėnija esančiame 13 tūkstančių gyventojų skaičiuojančio miesto Leibnico (Leibnitz) vakarinėje dalyje ant Seggauberg kalno stovintys rūmai skaičiuoja bemaž, nei daug nei mažai, - tūkstantį metų. Šiandien Seggau rūmų kompleksas visoje Austrijoje pirmiausia žinomas kaip kongresams ir seminarams skirtas viešbutis, turintis 16 skirtingo dydžio salių, galinčių vienu metu sutalpinti 300 dalyvių. Seminarams skirtose salėse įrengta visa būtiniausia technika, kuri nuolat yra atnaujinama. Viešbučio sveĉiams skirtas viešbutis su 6-ių skirtingų kategorijų kambariais ( iš viso 78 kambariai), o jų poilsiui šiltuoju metų laiku - lauko baseinas. Per metus Seggau kompleksą aplanko 50 tūkstančių žmonių, o nakvynių priskaiĉiuojama - 20 tūkstančių. Po Covid-19 epidemijos ir su ja susijusių apribojimų, Seggau viešbučio svečių skaiĉius prisivijo buvusį ikipandeminį lygį ir toliau tendencingai auga. Aukštutinė pilis. Istor...

Die Knotenpunkte von Eirini Korachai

  Eirini Korachai war einer der ersten Menschen, den ich nach unserem Umzug in die Südsteiermark kennenlernen durfte: - Hallo. Ich bin Eirini Korachai, - streckte sie mir ihre Hand entgegen, und vom ersten Augenblick waren wir schon mittendrin in einem Gespräch.  Ich spürte, - es gibt etwas, was uns verbindet,  und nach ein paar Sätzen war mir klar, was es ist. Nämlich, das Meer. Und es ist egal, ihres liegt im Süden, und meines im Norden. Wenn sie über ihre Heimat, ein kleines Fischerdorf Limni auf der Insel Euböa spricht, finde ich mich in meiner kleinen Heimatstadt an der Ostsee wieder. Wenn man Eirini sieht, geht einem die Sonne auf: sie strahlt, grüßt immer mit einer Umarmung, was ich mir eigentlich seit ich in Österreich lebe, und vor allem seit Corona, abgewöhnt habe, sie winkt einem Nachbar zu, wechselt paar Worte, wickelt einen sehr rasch in ein Smalltalk, hört unglaublich gut zu. Es war nicht einfach ein Interview mit ihr zu machen, muss ich schon sagen, denn wi...

Das Gespräch mit der Kärntnerin, die Litauisch spricht

An einem sonnigen Frühlingsmorgen treffe ich mich mit der Musikwissenschaft Studentin der Uni Wien Tatjana (21 Jahre alt) aus Kärnten in einem traditionellen Wiener Kaffeehaus. "Lass uns auf Litauisch unterhalten" - schlägt sie vor. "Tatjana, bist Du aufgeregt wegen des heutigen Abends?" - frage ich sie. "Ja, sehr. Du kannst es dir gar nicht vorstellen wie sehr" - antwortet sie, zwar jedes Wort betonend aber in schönem fließendem Litauisch. Der Grund für ihre Aufregung ist Kerem Sezen, Coach und Chorleiter beim Landesjugendchor Wien, der kommen soll, um Tatjana´s Arbeit, nämlich das Dirigieren eines litauischen Frauenchores zu beurteilen. Geboren und aufgewachsen in Klagenfurt am Wörthersee hat Tatjana, soweit sie sich erinnern kann, immer gesungen, - zu Hause und im Kindergarten. Und sie hat geträumt Geige spielen zu lernen. "Tatjana, es interessiert mich sehr, wann hast Du zum ersten Mal die Bekanntschaft mit der litauischen Sprache gem...