Apie moterį po 40

Apie moterį po 40 parašyti paskatino atsakymų ieškojimas į klausimus, emociniai išgyvenimai, susiję su šiuo amžiaus tarpsniu ir noras nuimti tabu šydą nuo nepatogios ir jautrios temos, kaip premenopauzė. 

Pirmą sykį žodį "premenopauzė" išgirdau dar gerokai iki 40 - ojo gimtadienio, kai apsilankiusi net pas du ginekologus išgirdau tą patį:

 "Tai čia žinokit bus menopauzės šauklys!" Pala, kokia menopauzė? Namie manęs laukia pyplys, esu jauna mama, noriu nuotykių ir dar dievaži ko. Tuo metu motinystė iš manęs fiziškai jau buvo pareikalavusi labai, labai daug - jau gyvenau su dvejomis autoimuninėmis ligomis, įtakotomis hormoninių pokyčių nėštumų ir žindymų metu, o būdama 174 cm ūgio tuo metu svėriau viso labo 54 kg... Apie menopauzę iki tol žinojau tik tiek, kad tai kažkas, kas nutinka moteriai po 50-ies, ir sukelia begalę nepatogumų. Nuo 38 - ojo gimtadienio mane lydi ryškiausias premenopauzės požymis - ciklo sutrumpėjimas iki 18-os, kartais net iki 14 - os dienų. Kai tarp šių ciklų pirmą kartą ištiko ilgas ciklas - mėnesinių nebuvimas 45 dienas, nejuokais išsigandau ir bėgau pirkti nėštumo testo. Labai trumpų ciklų periodą keičia ilgi, - mėnesinių nebuvimas iki 3 mėnesių. Trumpųjų ciklų metu jaučiu nuolatinį nuovargį ir būseną, lyg ištisai jausčiau  PMS sindromą Iki pat 41-ojo gimtadienio nieko ryškesnio, išskyrus varginančius ciklus, pernelyg nejaučiau. Tokius simptomus, kaip prakaitavimą nurašiau savo nuolatiniam jaudinimuisi, akių sausumą - kontaktiniams lęšiams, irzlumą - nuovargiui auginant mažus vaikus. Tačiau po 41 - ojo gimtadienio staiga pasijaučiu lyg nuo kalno pastumtas akmuo, kuris vis didesniu pagreičiu skrieja žemyn. Sąnarių, raumenų skausmai, pykčio priepuoliai, irzlumas, baimė, nemiga, karščio bangos, erdvės poreikis... O kur dar neviltis, kai ryte pažvelgus į veidrodį norisi tik paimti į rankas lygintuvą ir gerai juo pervažiuoti per savo veidą. Staiga erdvėje pakimba klausimai: "tai pala, jau viskas?", "tai jau nebebūsiu jauna?", "o tai kada gyvensiu aš?", "kada gyvensime mudu"? Tai jei taip toliau, tai dar už 5 metų mudu du senukai sėdėsime tik ant sofos ir jau nieko nebenorėsime. Kažkokiu momentu pasijuntu išvis užspeista į kampą, kai pamatau, kad turiu vietą užleisti jaunesnėms ir kietesnėms, manęs niekam nebereikia, joks kitas vyras gatvėje nebeatsisuka ir nepalydi akimis, kad jau niekada nebegrįš metas kai mane jauną pliaže vaikinai vaišindavo čeburekais, ar eidama su vienu į pasimatymą bijodavau, kad gink dieve kitas nepamatytų... Tai metas kai pyktis, sumišęs su neviltimi kunkuliuoja ir prasiveržia agresija, liejama dažniausiai ant vaikų. Į paviršių lenda vaikystės nuoskaudos ir neišspręsti konfliktai - visos tos situacijos kai kitos mergaitės nepriėmė žaisti, atstūmė, išdavė. 

Visi šie simptomai ir dar daugybė kitų yra siejami su sumažėjusiu hormono estrogeno kiekiu. Jeigu ankstyva menopauzė (mėnesinių nebuvimas 12 mėn.) anksčiau užklupdavo 1% moterų, tai naujausi tyrimai rodo, kad šis skaičius yra išaugęs iki 6 %, ir tai siejama su pasikeitusiu gyvenimo būdu, rūkymu ir cheminėmis medžiagomis, ypač plastiko sąlyčiu su maistu. 

Kaip minėjau, premenopauzė - tai nereguliarios mėnesinės. Vėlesniame premenopauzės laikotarpyje tarpai tarp mėnesinių gali būti 2-4 mėnesiai. Dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų kyla nuotaikų svyravimai: būdamos geros nuotaikos moterys staiga gali pasijusti prislėgtos, liūdnos, piktos ar susierzinusios. Šie nuotaikų svyravimai taip pat gali būti susiję ir su prastu nakties miegu bei nuovargiu. 

Jaunystės ir seksualumo hormonas estrogenas yra vienas iš svarbiausių moteriškų hormonų. Žodis estrogenas sudarytas iš 2 žodžių: oistros - aistra, nenugalimas troškimas genes - sukeliantis. Estrogenas yra atsakingas būtent už apvalias, moteriškas formas, krūtinę. Medikų nuomone, net moteriškus pakikenimus užtikrina estrogenas. Kai estrogeno per daug ima kauptis riebalai ant pilvo ir šlaunų, todėl moterys, norinčios sulieknėti pirmiausia turėtų išsitirti savo hormonų balansą. 

Metai aplink 40 - ąjį gimtadienį taip pat žymi ryškius dvasinius, psichologinius, vertybinius virsmus.  Pirmuoju signalu, kad turiu kažką daryti norėdama jaustis geriau, buvo sąmoningas suvokimas, kai švęsdama 39 - ąjį gimtadienį supratau, kad noriu vieno - įlisti į kapo duobę, - kad ir kaip tai žiauriai skambėtų. Tuo metu mano 50metės draugės kūrė planus apie ateitį, keliavo, ruošėsi antrą kartą tekėti, o aš norėjau mirti... Laikė tik pareiga mažiems vaikams ir pagarba Gyvybei. Įsisukusi rate tarp pareigos, nesibaigiančio "TAIP REIKIA", pavargdama fiziškai ir emociškai priėjau ribą, kai nebegalėjau ramiai miegoti, o stovėdama balkone ar traukinių stoties perone, eidama tiltu išgyvendavau būseną tarp būti ir nebūti, kai galvoje atsirasdavo balsas, raginantis šokti žemyn, o paskutiniai proto likučiai tam priešindavosi. Kažkada tokioje būsenoje turėjau nusižeminti, kaip man atrodė, ir paprašyti pagalbos.

Pirmąja pagalba tapo vaistas, nuėmęs panikos priepuolių simptomus. Jau po savaitės vaisto vartojimo nustebau, kad galima taip lengvai kvėpuoti. Toliau sekė dienos režimo subalansavimas, griežtas laiko sau laikymasis, ir sportinės veiklos suradimas, kuri tiko būtent man. Ir čia, remdamasi savo patirtimi, galiu pasakyti, kad labai svarbu nedaryti to, ką primeta aplinka, o rasti sau tinkamą būdą.

Pirmiausia aš bandžiau bėgioti, nes taip mačiau darant daugybę žmonių aplinkui, tačiau bėgiodama netaisyklingai gavau vienos pusės kelio ir klubo sąnario traumas, ko pasekoje bemaž metus negalėjau nieko daryti. Išsigelbėjimu tapo tempimo pratimai ir joga, kuriai pirma labai, labai priešindavausi. Tačiau pażinodama masažistę ir jogos trenerę, su kuria man labai sutapdavo biolaukai, jos įkalbėta išbandžiau tik man vienai skirtą jogos pamoką. Tai tapo mano antruoju žingsniu atgal į gyvenimą.

Trečiasis buvo atsigręžimas į save ir savo šaknis. Kas esu aš? Covid-19 pandemijos laikotarpis tapo laiku viskam išgryninti. Neliko veiklų, kurios, kaip man atrodė, turėjo mane pripildyti, bet iš tiesų alino, - būti ten, kur visi, pamatyti tai, ką "privalu", dalyvauti ten ir šen, kad, gink dieve, niekas tavęs nepamirštų... Atsigręžusi į save išgirdau, kad gražiausia muzika yra tyla, o gražiausias vaizdas, - šalia tavęs esančiojo akys. 

Bus daugiau...