Šiltą rugsėjo
vakarą LR ambasadoje Vienoje jaukiame, mažame ratelyje įvyko susitikimas su
lietuvėmis rašytojomis Jolita Herlyn ir Gina Viliūne.
Vakarą viešnios
pradėjo atsakydamos į klausimą, kaip tampama rašytoju. Gina Viliūnė, istorinių
romanų kūrėja, rašyti svajojo nuo vaikystės. Dar besimokydama mokykloje ji
aprašydavo mokyklinę kasdienybę ir draugus. Rašymas šiandien jai yra
laisvalaikio leidimo būdas ir poilsis nuo pagrindinio darbo. Parašytus kūrinius ji dėjo į stalčių, kol
vieną dieną, paraginta vyro, nusiuntė savo rašinius leidyklai. Tuo tarpu Jolita
Herlyn rašytoja tapti niekada nenorėjo. Vaikystėje ji svajojo būti architekte,
kaip ir tėtis. Tik daug vėliau, paraginta vyro įprasminti savo gyvenimą, sėdo
ir parašė pirmąjį romaną „Trys mano vieninteliai“(2013), kuris Lietuvoje
atsirado perkamiausių knygų
lentynose. Tačiau jos rašymo patirtis prasidėjo daug anksčiau, gyvenant ir
dirbant gimtojoje Klaipėdoje, kur ji vedė ne tik „Balticum“ televizijos
laidas, bet ir rašė straipsnius
dienraščiams „Klaipėda“ bei
„Vakarų Ekspresas“.
Pirmasis Ginos
Viliūnės istorinis romanas „Karūna
be karaliaus“ gimė po to, kai
autorė, dirbusi ir profesionale gide, buvo išleidusi vadovą apie Vilniaus
bažnyčias. Rašydama šį vadovą ji atrado daug įdomių detalių apie Vilnių, kurios
vėliau tapo medžiaga kurti romanams. Smalsumo, kaip tuomet gyveno žmonės,
vedama ji ėmė kurti istorinius romanus. „Vėliau rašymas tampa kaip narkotikas“ –
tvirtino abi vakaro viešnios. Abi
autorės įsitikinusios, kad būdamos lietuvėmis jos turi rašyti apie savo kraštą,
todėl Jolitos Herlyn romanų herojės –
lietuvės moterys, savo gyvenimus
susiejusios su užsieniečiais vyrais. Tuo
tarpu Ginos Viliūnės duoklė savo kraštui - Vilnius, kaip pagrindinė jos romanų veiksmo vieta.
Vakaro metu
susirinkusieji ne tik buvo supažindinti su visais viešnių romanais, bet ir
sužinojo tokių įdomių dalykų, kas Amsterdame yra „pletkų gaudyklės“, ar kokias grožio paslaptis saugo libaniečiai vyrai. Gina
Viliūnė papasakojo, kad rašant romanus dažnai tenka pasiginčyti su rimtais
istorikais, bandant atsakyti į tokį klausimą, ar 16 a. Vilniuje būta prostitučių. Jos trečiąją knygą“Magdalė. Smuklės merga“ leidykla norėjo pavadinti „Vilniaus kekšė“, ir tik
autorei griežtai užprotestavus, knyga buvo išleista kitu pavadinimu.
Taip pat vakaro
viešnios atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad Lietuvoje autorių moterų,
kurių pavardė baigtųsi priesaga – iene nėra. Gina Viliūnė, kuri iš tiesų
yra Viliūnienė, teigė, kad leidyklos taip daro tyčia, nes anot jų, ištekėjusių
moterų pavardės su priesaga –iene nepatrauks skaitytojų dėmesio. Jai antrino ir Jolita Herlyn, sakydama, kad
romanų autorė Lina Ever iš tiesų yra Lina Virbickienė, o kitos autorės, kaip
Vaiva Rykštaitė ar Alicia Gutjer realybėje yra moterys, turinčios kitus, tikruosius
vardus.
Susitikimo metu
Jolita Herlyn sakė, kad emigrantų rašomos literatūros tik daugėja. Net 2017
m. Vilniaus knygų mugės moto buvo
„Lietuviški ženklai pasaulyje“, siekiant atkreipti dėmesį į emigracijoje gyvenančių lietuvių kūrybą.
Pati Jolita Herlyn ėmė rašyti ištekėjusi už vokiečio ir atsidūrusi Hamburge.
Emigracijoje ji pasijuto atskirta nuo sociumo, o rašymas tapo jai terapija ir
tiltu, nutiesusiu kelius į Lietuvą. Ji
taip pat supažindino susirinkusiuosius su šiuolaikine emigrantų rašoma
literatūra ir čia pat išvardino eilę lietuvių rašytojų, išsibarsčiusių po visą
pasaulį.
Kommentare
Kommentar veröffentlichen