Kai per Velykų atostogas
į telefoną atskriejo žinutė su pasiūlymu sudalyvauti viename
foto projekte,
buvau sunkioje
savo situacijos fazėje – terapija rezultatų nedavė, į laiminguosius 80 proc. alopecininkų, kuriems plaukai atauga
savaime per pirmuosius metus nuo ligos pradžios, nepatekau, skydliaukės tyrimų
rodikliai ir toliau rodė autoimuninį uždegiminį procesą, aš ir toliau sėkmingai pavydėjau
kiekvienai blondinei, patenkančiai į
mano akiratį, grūmojau Dievui kumščiu ar papūtusi lūpas kategoriškai atsisakinėjau
į pasiūlymus dar labiau melstis ir ko nors Jo prašyti... Nes nu kiek gi
galima... Ir prie viso šito išgyvenau baisią GĖDĄ. Gėdą, kad taip nutiko.
Pirmųjų metų drąsa, kuomet aš atsigavusi po šoko dėl mane ištikusios
situacijos, priėmiau ją tokia kokia ji yra ir vos po dviejų mėnesių nuo ligos
pradžios verkdama priešais veidrodį nuskutau plaukų likučius, buvo dingusi.
Ignoravau savo situaciją, stengiausi negalvoti, ar juolab bandyti dar kokį nors
gydymą.
Tuo metu bloge
kaip tik buvau paskelbusi interviu su Tatjana, susilaukusio didelio
susidomėjimo. Vos per dvi dienas jį perskaitė virš 1500 žmonių. Man tai buvo labai didelis skaičius.
Išsigandau to srauto skaitytojų, ateinančių į mano blogą, todėl ištryniau visus
savo intymesnius įrašus, susijusius su alopecija, įrašus, per kuriuos būtent
mane ir atrado Ana, ekvadorietė fotografė, gyvenanti Vienoje.
Kai fotosesijai
susitikome mano namuose, nes Anos idėja –fotografuoti pasirinktą asmenį jo
namuose, mėgstamiausioje namų vietoje, ar vietoje, kurioje jis praleidžia daugiausia
laiko, ji iškart sužavėjo mane savo laisvu bendravimu ir uždegančia pietų amerikietės
ekspresija.Jos filososija – nepagražintos, nenufotošopintos, nekomercinės
nuotraukos, kas mūsų dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje iš tikrųjų retas
atvejis. Raukšlės, randai ar kiti kūno defektai neslepiami ir neignoruojami –
jie yra fotografuojamo asmens dalis, jis, jo istorija.
Laikas su Ana –
fotografavimasis ir interviu man buvo tarsi sustojimas ir bandymas pažiūrėti
dar kartą į savo istoriją, suprasti, kodėl taip nutiko, ką man tai davė ir duoda,
atima ir atėmė ir į kur tai veda.
Bemaž dvejus metus gyvenu su alopecija. Už laiką, kuomet
buvau blondinė kaip daugelis kitų, padėkojau ir paleidau. Išskirtinai rengiuosi
beveik vien tik sijonais ar suknelėmis, - taip tarsi norėdama kompensuoti
moteriškumą, kurio didelė dalis iš manęs buvo atimta netekus plaukų. Ligos
pradžioje, kai jau buvau supratusi ir mačiau, kad neteksiu visų plaukų, labai
bijojau būti palaikyta lesbiete. Iš kur ta baimė - sunku suvokti.
Peruko beveik
nenešioju. Perukas man tarsi tai, kas nesu aš. Nes aš esu moteris be plaukų. O
perukas tarsi užmaskavimas to, kas aš esu. Todėl man sunku kai yra situacijos,
kuomet aš kaip ir privalau nešioti peruką. Įsivaizduok, kaip aš jaučiuos,
kuomet svilinant 38 laipsnių
karščiui aš privalau devėti peruką. O privalau dėl to, kad žmonės šalia manęs
nesijaustų nepatogiai.
Radau priežastis,
ar priežasčių komplektą, kodėl mane ištiko alopecija. Bet jos labai intymios,
susijusios su antruoju nėštumu, dramatišku vaikelio gimimu, pirmuoju pusmečiu
po jo gimimo, santykiais, tėvynės ilgesiu, emigracija, todėl labiau atskleisti
čia nenorėčiau. Nebent apie emigraciją būtų galima pakalbėti, bet tuomet gausis
pernelyg ilga istorija.
Dalykų, kurių
paprastai savo gyvenime atsisako moterys alopecininkės, tokių kaip sauna,
pirtis, baseinai, aš neatsisakiau. Vien mintis, kad netekusi plaukų turėčiau
atsisakyti šių malonumų, man kėlė pyktį. Moterys, peruku maskuojančios alopeciją,
ir darančios tą labai labai sėkmingai, kuomet net artimiausi draugai nieko
neįtaria, dažniausiai, kiek aš žinau, nebesilanko baseinuose ir pirtyse.
Netekusi plaukų
pamačiau, kad turiu kitas gražias kūno dalis, - pakankamai normaliai apvalią
galvą, mažas ausis ir ilgą kaklą. Kaip niekad gyvenime sulaukiu daug
komplimentų dėl galvos apdangalų, rūbų ar papuošalų, - dalykų, kuriais
stengiuosi kompensuoti ir atkurti savo prarastą moteriškumą, ar parodyti, kad
moterimi esama ir tuomet, kai nebeturima plaukų.
Žinoma, aš vis
dar išgyvenu juodų periodų, sunkių dienų, nepatogių situacijų, kuomet alopecija
tik trukdo, trukdo, trukdo. Kai kokiam susibūrime moterys aptaria viena kitos
šukuosenas ir plaukų spalvas...kai kas nors pasiskundžia ne taip apkirptais
plaukais...kai kur nors eini ir nežinai kaip tau būti – basa, su skara ar
peruku. Su skara irgi nėra visada smagu būti.Galų gale, juk yra momentų, kai
paprasčiausiai norisi būti tokiai kaip ir visos...su savais plaukais ir basta.
Bet sunkiausia
visgi, yra IGNORAVIMAS. Kai tave ignoruoja žmonės, kuriais kaip ir draugais
laikai, tai yra nepakeliamai sunku. Aš suprantu, kad galbūt žmonės nežino ką
sakyti, bijo, nedrįsta, bijo, kad bet koks paguodos žodis gali būti ne toks,
kokio tikiesi, bet argi reikia daug žodžių? Kai pereitą vasarą atostogavau
Lietuvoje aš tikrai tikėjausi, kad mano draugai paverks kartu su manimi
apkabinę mano basą galvą...užuot aptarinėję peruko spalvą, kirpimą, ar mano
galvos dydį...Kai būdama draugų rate, pajutau, kad mano basa galva kelia
nepatogumus, kad pasislėpę už daugybės žodžių jie mane ignoruoja, jaučiausi
klaikiai. Tą naktį aš labai verkiau.
Na, bet bet kokiu
atveju, praleidau ypatingą laiką su Ana. O svarbiausia, - po jos viešnagės,
mūsų pokalbio ir fotografavimosi mano gėda pasitraukė. Gėda susigėdo.
Nuotraukų autorė: Ana Koder
Ein Fotoprojekt mit Ana Koder, einer Wienerfotografin. In meinem Text auf Litauisch handelt es sich vor allem über meine Krankheit - Alopecia, und vor allem über die Gefühle, die ausgelöst wurden, nachdem mich der Vorschlag, mich ablichten zu lassen, von Ana Koder erreicht hat. Bis zu ihrer Nachricht habe ich mit einem sehr großen SCHAMGEFÜHL gelebt. Die Mut, mit der ich meine Krankheit an ihrem Beginn empfange habe, war weg und ich lebte mit SCHAM. Ich habe mich geschämt, dass mich Alopecia erwischt hat. Aber die Zeit mit Ana hat mir wieder die Freiheit, mich so zu zeigen, wie ich bin, wieder zurück gegeben. Ich glaube, Ana selber weiss nicht, was für eine tolle Arbeit sie geleistet hat,- jemandem zu helfen seine eigene Freiheit und die eigene Mitte wieder zu gewinnen.
Kommentare
Kommentar veröffentlichen