Pokalbis su metalo restauratore Jone

Pačioje Vienos širdyje, vidiniame Hofburgo rūmų komplekso kieme, stovi paminklas imperatoriui Francui I /II. Paminklą savo tėvo, ėjusio Romos imperijos kaizerio  (1792-1806)  ir austrų imperijos kaizerio pareigas, atminimui, 1846 m. liepos 16 d. pastatė jo sūnus Ferdinandas I. Šimtai turistų zuja pro paminklą kasdien, sustoja nusifotografuoti ar prisėda pailsėti ant laiptelių, imperatorių pro savo kabineto langą  mato pats Austrijos prezidentas. Bet nei jis, nei pro šalį einantys turistai nežino, kad prieš dvejus metus, kuomet paminklas buvo restauruojamas, bronzines imperatoriaus togos skraistes valė ir blizgino metalo restauratorė Jonė iš Vilniaus.

Taigi, mudvi susitinkame pasikalbėti apie kelius, atvedusius į Austriją restauruoti habsburgų palikimo.
 

Jonė atskuba iš darbo, nedidelės metalo restauravimo firmos „Objekt Restaurierung“.  Ji iš tolo šypsosi, daug juokiasi, pasakoja apie cinko figūras, kurias taisė, valė, blizgino visą dieną. Nuovargio jos veide nė žymės, prieš mane žmogus, mylintis savo darbą. Kai aplenkdamos turistų minias atsiduriame Hofburgo rūmų komplekso vidiniame kieme ir sustojame prie žymiojo paminklo, jau esu sužinojusi įvairiausių smulkmenų, susijusių su metalo restauratorės darbu, ar tai, kad restauruojamoms skulptūroms restauratoriai sugalvoja vardus. Jonė rodo pirštu į vieną iš keturių moterų, supančių imperatorių Francą: " Tą dešinėje restauruodamos su kolege vadinome Miss Pigy, nes jos veidas jau buvo taip nudilęs, kad jo išraiška priminė paršelį".

Jone, kaip ir kada atsidūrei Austrijoje?

Baigusi Vilniaus dailės akademijoje juvelyrikos ir kalvystės studijas, metus dirbau meno galerijoje, tačiau po kurio laiko pajutau, kad man kažko trūksta. Draugai kūrė savo gyvenimus, šeimas, karts nuo karto susitikus pokalbiai sukdavosi vis apie tą patį, ilgainiui ėmiau jausti, kad man kažko trūksta. Ir taip prieš šešerius metus mėnesiui laiko atvykau pas draugę į Vieną tiesiog pabūti ir pagalvoti, ką aš norėčiau daryti toliau. Iš tiesų man nelabai rūpėjo kur važiuoju ir tai, kad atsidūriau Vienoje tėra atsitiktinumas. Mėnuo pralėkė taip greitai, kad po jo ėmiau galvoti, kad norėčiau čia pagyventi ilgiau, bet tam, žinoma, reikėjo lėšų. Vokiškai mokėjau vos kelis žodžius, bet tai man nesutrukdė įsidarbinti studentų bendrabutyje už nedidelį atlyginimą. Po kurio laiko plepios bendradarbės vienam savo pažįstamam Vienos menininkui papasakojo apie mane, girdi, tokia juvelyriką baigusi mergina dirba pas mus, gal turėtumei jai darbo pasiūlyti. Jis, žinoma, darbo pasiūlyti man negalėjo, bet pasakė, jei aš noriu, galiu naudotis jo dirbtuvėmis ir medžiagomis savo reikmėms. Kelis sykius per savaitę nueidavau į jo dirbtuves, pagamindavau kokį papuošalą draugėms, padėdavau jam prie jo darbų. Kartą į jo dirbtuves išsinuomoti tam tikrų staklių atėjo dabartiniai mano darbdaviai, metalo restauravimo firmos „Objekt Restaurierung“ savininkai. Geriant arbatą dirbtuvių savininkas tarp kitko jiems užsiminė, kad man reikėtų darbo. Jie prižadėti nieko negalėjo, bet kai netrukus laimėję konkurse restauruoti Hofburge imperatoriaus Franco I/II skulptūrą prisiminė mane ir pakvietė dirbti.

Atsidūrei laiku reikiamoje vietoje?

Taip. Manau, kad labai palankiai susiklostė aplinkybės.

Ir iš karto buvai pristatyta restauruoti žymiojo paminklo? Ar nebuvo baisu?

Esu paprasta darbininkė. Patirties ir žinių kaip dirbti su metalu jau turėjau. Sprendimų nepriiminėju. Kaip, kokiais metodais bus restauruojama sprendžia mano vadovai.

Įdomus Tavo kelias – nuo juvelyrikos į metalo restauravimą.

Tai irgi atsitiktinumas, kuriuo iš tiesų labai džiaugiuosi. Pačios specialybės yra panašios, reikalaujančios kruopštumo, kantrybės, atidumo, tuo pačiu šios specialybės ir skirtingos. Jei, sakykim, papuošalą darai pats, tai žinai apie jį viską – aiškias ribas, metalo storį, tvirtumą, kurios vietos tvirčiausios ar silpniausios, ką sugadinus bus galima padaryti iš naujo, o restauravime to nėra, kaskart restauruojant vis kitą objektą visko mokaisi iš naujo. Turi išmokti pajusti objekto ribas ir jų neperžengti, be to reikia išmanyti ir chemiją.

O pati kurti juvelyrikos nenorėjai?

Šiandien būti juvelyru vien neužtenka, reikia mokėti save parduoti, siūlytis, o aš ne toks žmogus. Dėl to man labai patinka restauravimas, kur galiu atlikti man patikėtą užduotį.

Papasakok daugiau apie šios žymios kaizerio Franco skulptūros restauravimą. Koks jausmas savo rankomis prisiliesti prie habsburgų istorijos pėdsakų?

Franco projektas truko dvejus metus, dirbome šiltuoju metų laiku. Pirmus metus buvo restauruojama centrinė paminklo dalis, antrais metais – keturios apatinės figūros. Įvairiausių dalykų prisigalvodavome – sugalvodavome vardus figūroms, istorijas. Per pertrauką būdavo smagu sedėti ant pastolių, gerti kavą ir žiūrėti į apačioje vaikščiojančius turistus. Smagiausia būdavo netiesiogiai dalyvauti Austrijos prezidento diplomatiniuose priėmimuose. Mes turėdavome geriausias vietas stebėti iškilmingus kariuomenės koncertus.

Jausmas prisiliesti prie habsburgų istorijos iš tiesų yra labai geras. Man patinka, kad mano darbas yra labai įvairus, nes kiekvienas naujas objektas yra nauja istorija, su naujomis užduotimis, restauravimo būdais, metodais. Džiaugiuosi kaskart galėdama išmokti kažką naujo. Mano darbas suteikia galimybę apsilankyti, pamatyti, paliesti tai, kas kitiems uždrausta ar neprieinama. Taip pat mes restauratoriai būname pakviečiami į specialias mums skirtas ekskursijas.

Kokius žymius objektus Tau dar teko restauruoti?

Žinai, ten šv. Stepono katedros aikštėje, ant Graben ir Kärtner gatvių kampo yra pastatas, o po stiklu medžio kamienas iš 16 a.su vinimis (Stock –im- Eisen), tai man teko  jį restauruoti.  Taip pat restauravau Wienerbruck elektrinės valdymo pultą iš 1908 m., 18 a. stalo laikrodį iš Liechtenstein kolekcijos, šarvus iš Grafenegg pilies muziejaus, barokinius vartus ir grotas Stams vienuolyne (Stift Stams). Šiuo metu restauruojame cinko skulptūras nuo Linco (Linz) Aukštutinės Austrijos žemės muziejaus (OÖ Landesmuseum) stogo.

Gyvenimas Austrijoje. Koks jis?

Iš tiesų čia daugiau galimybių metalo restauratoriui, nes daugiau istorinių objektų, tiek miestuose, tiek privačiose kolekcijose ar muziejuose. Man labai patinka, kai tenka išvažiuoti restauruoti objektų į kitus Austrijos miestus, bet taip nutinka retai. Dažniau objektai mums atvežami į dirbtuves. Metalo restauratoriaus darbas yra sezoninis. Šaltuoju metų laiku, jei tenka būti bedarbe, nesu palikta likimo valiai. Už tuo metu gaunamą išmoką galiu ir toliau mokėti buto nuomą ir gyventi. Viena turtingas miestas, gausu renginių. Jau pirmaisiais mėnesiais susiradau draugų, lankiau vokiečių kalbos kursus.

Ar pasiilgsti Lietuvos?

Taip, Lietuvos pasiilgstu. Bet, manau, būdama Lietuvoje, pasiilgčiau Vienos. Čia man labai trūksta šeimos. Esu pati iš didelės šeimos, mano sesuo ką tik susilaukė kūdikio, tai man liūdna, kad negaliu būti šalia kada tik panorėjusi. Mano šeima kartu, o aš tarytum nebedalyvauju jų gyvenimuose. Labai pasiilgstu vasarojimų prie lietuviškų ežerų, pušynų ir grybavimo.

Ačiū už pokalbį.

Stock-im-Eisen