Pokalbis apie lietuvių kalbą su Vienos universiteto dėstytoja

 

Lina, esi germanistė, vertėja, lietuvių kalbos mokytoja, platintoja, lietuvių kultūros skleidėja čia, Vienoje. Kada ir kaip atsidūrei Austrijoje?

 

Į Austriją atvykau 1992 m. Tais pačiais metais baigiau  Vilniaus Pedagoginiame universitete vokiečių kalbos studijas. Dar besimokydama 5 kurse sužinojau apie galimybę studijuoti Austrijoje, Vienos universitete.  Austrijos švietimo ministerija skyrė stipendiją, aš tiesiai kreipiausi, pildžiau begalę dokumentų. Kai gavau teigiamą atsakymą dar studijavau 5 kurse. Baigiau studijas ir tų pačių metų rudenį išvažiavau į Vieną studijuoti austrų literatūros ir austrų vokiečių kalbos. Stipendiją gavau trims semestrams. Iš tiesų galėjau daryti ką noriu, mokytis ką noriu, reikėjo tik atsiskaityti už tam tikrus dalykus, įrodyti, kad aš čia studijuoju, todėl tie pusantrų metų man buvo labai vertingi, nes labiau įsisavinau vokiečių kalbą, susipažinau su austrų literatūra, studijuodama įgyjau daug draugų, susipažinau su būsimu vyru, sukūrėme šeimą ir čia likau.

Kada Vienos universitete atsirado galimybė mokytis lietuvių kalbos? Kokiomis aplinkybėmis? Kas mokosi lietuvių kalbos?

Lietuvių kalbą Vienos universitete dėstau nuo 2005 m. Lietuvių kalbos galima mokytis Skandinavistikos institute, ji yra įtraukta į Baltijos regiono studijų programą. Pati programa gyvavo jau keletą metų. 2005 m. buvo nuspręsta suteikti studentams galimybę mokytis ir lietuvių kalbos. Aš dalyvavau paskelbtame konkurse. Tuo metu buvau pradėjusi studijuoti lingvistiką Vienos universitete, dalyvaudavau įvairiuose moksliniuose projektuose susijusiuose su lietuvių kalba.

Studijuodama žvelgiau į lietuvių kalbą kitomis akimis, lyginau ją su kitomis kalbomis. Tuo metu profesorius Wolfgang Dressler labai domėjosi lietuvių kalba, dalyvaudavau jo seminaruose, rašydavau darbus apie lietuvių kalbą. Galima sakyti, kad dalyvavau tokiame tiriamajame projekte apie lietuvių kalbos veiksmažodžius, buvau įsijungusi į lietuvių kalbos tyrinėjimą iš mokslinės pusės.

Dar bestudijuodama Vilniuje mokiausi daug užsienio kalbos dėstymo metodikos. Taigi, mano žinių komplektas buvo labai palankus tam, kad pradėčiau mokyti lietuvių, kaip užsienio kalbos Vienos universitete.

Lietuvių kalbos Vienos universitete, kaip minėjau, mokosi studentai, studijuojantys Skandinavistikos institute ir pasirinkę Baltijos regiono studijų programą. Tačiau pradžioje, 2005 m., kai pradėjau mokyti lietuvių kalbos, mano pagrindiniai studentai buvo tie, kurių vienas iš tėvų, mama ar tėtis, yra lietuvis, tie, kurie turbūt jau labai laukė, kada gi bus galima mokytis lietuvių kalbos Vienos universitete. Tarp šių, pusiau lietuvių, įsimaišydavo ir austrai studentai, kurių gimtoji kalba vokiečių. Buvo labai sunku suderinti, parinkti mokymosi medžiagą, nes jų lietuvių kalbos žinių lygis buvo labai nevienodas. Vieni mokėjo šiek tiek, kiti nemokėjo. Vieniems buvo nuobodu, kitiems - per sunku. Tai truko 2- 3 metus.

Paprastai lietuvių mokosi tie, kurie jau moka daug kalbų - norvegų, švedų, islandų, suomių. Kartais atklysta ir iš kitų fakultetų studentai, ekonomikos ar teisės,  paprastai vaikinai, kurių draugės lietuvaitės. Taip pat yra studentų, studijuojančių slavistiką ar indoeuropistiką, taip pat studentai, studijuojantys pagal Erasmus programą, arba tie, kurie jau lankėsi Baltijos šalyse, ar kurie moka latvių ar estų kalbas.

 

Kokių dar motyvų vedami studentai ateina pas Tave mokytis lietuvių kalbos?

Lietuvių kalba yra pasirenkamasis dalykas, nėra privaloma studijuoti disciplina. Todėl negaliu apibendrinti, kodėl ir kam renkasi. Manęs pastoviai klausia, nu kodėl tą lietuvių kalbą mokosi, kas ten jau taip įdomu. Kiti ateina paprasčiausiai dėl to, jog pritrūksta 6 kreditų. Ateina, pasimoko vieną semestrą, nieko daug neišmoksta, bet gauna trūkstamus 6 kreditus.

 Esu turėjusi vieną studentę, kuri metus savanoriavo Lietuvoje vaikų namuose, ji jau buvo susipažinusi su lietuvių kalba, todėl atėjo toliau mokytis. Taip pat būta ir japonų studentų, norėjusių išmokti lietuvių kalbos. Čia tokie pavieniai atvejai.

 Per visus tuos metus nuo 2005 metų esu turėjusi virš 100 studentų, ir kiekvieno jų atvejis individualus, todėl apibendrinti negaliu.

 

Kas austrams studentams sunkiausia mokinantis lietuvių kalbos?  Ar yra dalykų, kurių jie išvis negali, pvz., ištarti kokią raidę, dvigarsį?...

Sunkiausia įsisavinti daiktavardžių linksnių galūnes. Jiems sunku suvokti, kad tai, ką vokiečių kalboje atlieka prielinksnis, lietuvių kalboje atlieka daiktavardžio galūnė. Linksnius mokomės vieną po kito, pradedame nuo vietininko. Studentams sunku suprasti, kad vietininko linksnis neturi jokio prielinksnio. Toliau mokomės kilmininko linksnį, akcentuoju, kad lietuvių kalba yra kilmininko kalba, kad lietuvių kalboje daugelis veiksmažodžių reikalauja kilmininko linksnio.  Dar sunku suprasti mūsų dalyvius, pusdalyvius, padalyvius. Juos mokomės jau antrosios pakopos studijų pabaigoje, kai jau studentai yra kažkiek perpratę lietuvių kalbos sistemą. Jie tuomet džiaugiasi, kad tai ką vokiečių kalba paprastai pasakytų šalutiniu sakiniu, lietuviškai galima išreikšti pusdalyvio, dalyvio ar padalyvio konstrukcijomis. Dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių tema jiems yra labai įdomi, labai praplečianti kalbinį akiratį. Iš tarimo pusės austrams studentams sunku ištarti mūsų lietuvių kalbos atvirą –e, kaip žodyje „ne“. Pirmą kartą skaitydami žodį „ne“, perskaito jį „nė“. Paprastai akcentuojama, kad lietuvių kalbą labai lengva skaityti, kad reikia skaityti taip, kaip parašyta, tačiau nėra visai taip, nes pvz.žodį  „kelias“ austras perskaitys „kėlyjas“, nes „e“ austras neatpažįsta, galvoja, kad čia įprastas vokiškas ilgas „ė“. Pvz., lietuvišką“ ia“ austras ištars pavieniui,“ i“ „a“, kaip žodyje „vyšnia“.  Austras pasakytų „vyšnija“. Akcentuoju, kad lietuvių kalboje „ia“ tariamas kaip  „e“.  Yra ir daugiau tokių niuansų, neįmanoma visų išvardinti.

 

Kiek paprastai prireikia laiko išmokti lietuvių kalbai? Kokio intensyvumo lietuvių kalbos kursas yra universitete?

Lietuvių kalbos studijos vyksta dvejomis pakopomis. Laiko išmokti kalbai reikia kiekvienam labai indvidualiai. Priklauso nuo gebėjimų. Vieni labai imlūs kalbai, greitai išmoksta, ypač tie, kurie jau moka keletą užsienio kalbų, žino kaip mokytis naują kalbą. Kitiems mažiau sekasi, bet jie stengiasi. Tie, kurie ateina mokytis, paprastai labai stengiasi, lanko paskairas, daro namų darbus. Baigę 2-ąją pakopą pasiekia B1 kalbos lygį. Kiti išmoksta ir iki B2 lygio. Esu turėjusi studentą prieš 2 metus, su kuriuo lig šiandien susitikusi bendraujame tik lietuviškai.

 

Kas Tau pačiai yra Lietuva? Ar pasiilgsti? Ko labiausiai?

Lietuva yra mano gimtinė. Tai šalis, kurioje gimiau, užaugau, kur gyvena mano tėvai, sesuo, brolis, vaikystės bei studijų draugai. Tai šalis, kurioje yra mano šaknys, ir mane į Lietuvą visada labai traukia. Lietuvos labai pasiilgstu. Galima sakyti, kad pakankamai dažnai ten lankausi. Žinoma, nebėra taip, kaip pirmaisiais metais, kuomet Lietuvos labai stipriai ilgėdavausi. Pamenu, kai 1992 metais atvažiavau į Vieną, praėjus vos kelioms savaitėms buvau labai, labai pasiilgusi Lietuvos. Tiesiog nebesitvėriau, labai norėjau namo, nes tais laikais buvo labai didelis skirtumas tarp gyvenimo Lietuvoje ir Austrijoje. Vos ne kasdien rašydavau laiškus į Lietuvą, skambindavau. Kai parskrisdavau namo, išlipusi iš lėktuvo norėdavau verkti iš laimės, džiaugdavausi padėdama koją ant lietuviškos žemės. Vėliau, kai sukūriau šeimą, jausmai Lietuvai keitėsi, ilgesys sumažėjo, nors jis vis tiek išliko didelis. Kol vaikai buvo maži, važiuodavome visa šeima į Lietuvą, dabar, kai jie paaugo, į Lietuvą dažniau važiuoju viena.

Labiausiai pasiilgstu lietuviškos aplinkos, galimybės kiaurą dieną kalbėti vien lietuviškai ir negirdėti nė vieno vokiško žodžio, taip pat lietuviško maisto. Jo visi lietuviai pasiilgsta.

 

Kas Tau yra namai?

Namai yra mano šeima. Turiu keturis vaikus, gyvename čia, Austrijoje, čia yra mūsų namai.

 

Ar Tavo vaikai kalba lietuviškai? Kokią Tu matai lietuvių kalbos ateitį užsienyje gyvenančių lietuvių šeimose?

Mano visi keturi vaikai lietuviškai nors ir supranta, tačiau kalba tik du iš jų. Iš tikrųjų aš manau, kad lietuvių kalbą išsaugoti gali tik tie, kurie gyvena Lietuvoje. Užsienyje gyvenančių lietuvių, ar tuo labiau mišrios šeimos susiduria su didelėmis gimtosios kalbos išsaugojimo problemomis. Gyvenant užsienyje ir kalbant tos šalies kalba, gimtoji kalba skursta, tampa buitine. Su savo vaikais politinėmis ar kitomis rimtomis temomis diskutuojame tik vokiškai.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Mag. Lina Pestal – germanistė, vertėja, lietuvių kalbos dėstytoja Vienos universitete, keturių vaikų mama, lietuvių moterų Vienoje choro „Gaida“ įkūrėja, gimė ir užaugo Klaipėdoje, studijavo vokiečių kalbos filologiją ir pedagogiką Vilniaus Pedagoginiame universitete, germanistiką ir lingvistiką Vienos universitete.