Pokalbis su austre, kalbančia lietuviškai

 

Saulėtą pirmadienio rytą susitinkame su Tatjana (21 m.) muzikologijos studente iš Karintijos tradicinėje austriškoje kavinėje.
"Kalbėkimes lietuviškai" - paprašo Tatjana.

"Tatjana, ar jaudiniesi dėl šio vakaro?" - klausiu jos.
"Taip, labai. Tu net neįsivaizduoji" - atsako gražiai lietuviškai, pabrėždama kiekvieną žodį.
Jaudulio priežastis - Vienos žemės chorų vadovas, turintis ateiti įvertinti Tatjanos darbą - dirigavimą lietuvių moterų chorui.
Gimusi ir užaugusi Klagenfurte, kiek save prisimena, Tatjana visada dainavo - vaikų darželyje ir namuose bei svajojo išmokti groti smuiku.

"Tatjana, man labai įdomu, kada Tu pirmą kartą susidūrei su lietuvių kalba?"
2014 metų vasarą lankiau dirigavimo kursus Karintijoje, St. Georgen´e. Vienas iš dėstytojų, vedusių kursus, buvo lietuvis dirigentas Vilimas Norkūnas. Mes dainavome lietuvių liaudies dainas. Lietuvių kalbos skambesys man pirmiausia pasirodė labai egzotiškas, o dainos skambios ir gražios. Man kilo noras išmokti lietuvių kalbą, todėl kai rudenį universitete tarp pasirenkamų studijuoti dalykų pamačiau, kad galima rinktis išmokti lietuvių kalbą, rinkausi ją. Pirma dar svarsčiau - mokytis lietuvių ar slovėnų kalbą. Protas sakė rinktis slovėnų, aš juk iš Karintijos, o slovėnai mūsų kaimynai. Tačiau mano širdis rinkosi lietuvių kalbą. Paklausiau širdies ir nesigailiu. Lietuvių kalbos dėka šiandien darau kas man labai patinka - vadovauju chorui. Nors dirigavimas nebuvo mano pirmas pasirinkimas.
"Iš tiesų?"
Taip. Nesiveržiau diriguoti. Įsivaizduoji, tos pačios stovyklos metu paskyrė mane tas pats V. Norkūnas į dirigavimo darbo grupę ir pastatė prieš 60 žmonių grupę jai diriguoti. Aš jaučiausi kaip varlė įmesta kapstytis... Vėliau, kai jau mokiausi lietuvių kalbos universitete ir kurso pabaigoje ruošemės šventei, kartu su lietuvių kalbos dėstytoja mokėmės lietuviškų dainų. Jai gimė idėja suburti lietuvių chorą. Šiandien aš esu labai laiminga, kad yra šis choras. Užbaigusi muzikologijos studijas galvoju studijuoti dirigavimą.

"Kiek žinau, Tu dar moki švedų kalbą bei šiuo metu mokaisi danų kalbą. Iš kur ta meilė šiaurės Europos kalboms ?"
Nežinau. Man patinka šiaurės Europos kalbos, jos man kitokios, įdomios. Mokytis ispanų ar italų man būtų neįdomu. Daugelis šias kalbas moka. Manau, esu gabi kalboms. Mokykloje mokiausi anglų ir lotynų kalbas, švedų kalbą išmokau dainuodama čia Vienoje švedų bendruomenės chore. Bet danų kalba labai sunki.

"Tatjana, Tu gabi kalboms. Kai aš Tave pirmą kartą sutikau stotelėje prieš pirmąją lietuvių choro repeticiją, ir mudvi kalbėjomės lietuviškai, pamaniau, kad Tu esi Lietuvos rusė dėl Tavo akcento. Labai nustebau, kai pasakei, kad Tu iš Karintijos."
O, ačiū Tau...

"Kas Tau buvo sunkiausia mokinantis lietuvių kalbos?"
Gramatika... Kaip galima turėti tiek daug linksnių?

"Kaip Tavo šeima ir draugai reagavo į sprendimą mokytis lietuvių kalbos?"

Jų reakcijos buvo labai audringos. Mama mane protino ir sakė, kad jei jau noriu mokytis kokios kalbos, tai geriau prancūzų ar slovėnų. Visi buvo labai nustebę ir sakė „ką tu darai...“ Karintijos choro, kuriame dainuoju, vadovas sakė, kad aš noriu išssiskirti ir dainuoti ypatinga kalba.

„Iš tiesų, ką Tavo aplinkos austrai žino apie Lietuvą ar lietuvių kalbą?“

Nedaug. Jie žino tik tiek, kad Lietuva tai buvusi Sovietų Sąjungos valstybė kažkur šiaurėje. Jie maišo tris Baltijos valstybes tarpusavyje ir galvoja, kad Lietuvos sostinė Ryga. Kai pasakoju, kad lietuviai ir latviai kalba skirtingomis kalbomis ir vieni kitų nesupranta, o estų kalba apskritai priklauso kitai kalbų grupei, labai nustemba.

„Tai Tu esi Lietuvos ambasadorė savo aplinkoje “

Taip išeina.

„Ar jau lankeisi Lietuvoje?“

Taip, kartu su mama, 2016 metų vasarą. Įsivaizduoji, mama buvo skeptiškai nusiteikusi į mano norą mokytis lietuvių kalbos, bet pirmoji pasiūlė važiuoti atostogauti į Lietuvą. Labai nustebau kai ji tai pasiūlė. Man labai patiko Lietuvos gamta. Žmonės pasirodė drovūs. Aplankiau Vilnių, Trakus, Klaipėdą, Kuršių Neriją, Palangą. Žmonės Klaipėdoje man pasirodė atviresni ir nuoširdesni už vilniečius. Kelionė į Lietuvą man ir mano mamai buvo kaip nuotykis, nes mes nežinojome kas mūsų laukia. Mano mama, iki kol aš nepradėjau mokytis lietuvių kalbos, mažai žinojo apie Lietuvą. Jai patiko Lietuvos gamta, bet atostogauti ji visgi nori Italijoje.

Man asmeniškai labai patiko transporto tinklas Lietuvoje, veikiantis labai punktualiai. Labai nustebino Vilniaus bažnyčios. Iš lietuviško maisto patiko šaltibarščiai ir obuolių sūris. Aptarnavimas maitinimo įstaigose pasirodė ne visur labai draugiškas, o mažose rūbų parduotuvytėse labai malonus ir draugiškas.

Šią vasarą vėl labai norėčiau nuvažiuoti į Lietuvą.

Ačiū Tau už pokalbį.

 

Tatjana Wrumnig, (21 m.), muzikologijos studentė. Gimė ir užaugo Karintijoje. Gyvena Vienoje. Dainuoja švedų bendruomenės, Šv. Augustino ir jėzuitų bažnyčios, The New Senfl Choir choruose bei merginų tercete. Ji yra lietuvių moterų Vienoje choro dirigentė