Kai per Velykų atostogas į telefoną atskriejo žinutė su pasiūlymu sudalyvauti viename foto projekte, buvau sunkioje savo situacijos fazėje – terapija rezultatų nedavė, į laiminguosius 80 proc. alopecininkų, kuriems plaukai atauga savaime per pirmuosius metus nuo ligos pradžios, nepatekau, skydliaukės tyrimų rodikliai ir toliau rodė autoimuninį uždegiminį procesą, aš ir toliau sėkmingai pavydėjau kiekvienai blondinei, patenkančiai į mano akiratį, grūmojau Dievui kumščiu ar papūtusi lūpas kategoriškai atsisakinėjau į pasiūlymus dar labiau melstis ir ko nors Jo prašyti... Nes nu kiek gi galima... Ir prie viso šito išgyvenau baisią GĖDĄ. Gėdą, kad taip nutiko. Pirmųjų metų drąsa, kuomet aš atsigavusi po šoko dėl mane ištikusios situacijos, priėmiau ją tokia kokia ji yra ir vos po dviejų mėnesių nuo ligos pradžios verkdama priešais veidrodį nuskutau plaukų likučius, buvo dingusi. Ignoravau savo situaciją, stengiausi negalvoti, ar juolab bandyti da...