Wertheimstein (Vertaimštaino) vilos istorija

Bažnyčios laikrodis muša 11 valandą ryto. Užgniaužia kvapą, kai ranka prilietusi namo mūrą, jaučiu pulsuojančią šilumą. Lyg žaibo blyksnis persmelkia mintis, kad seniai nebėra tų, kurie gyveno už šios sienos.

Pora smalsių klausimų, ir pagyvenusi Dioblingo muziejaus darbuotoja, palikusi savo darbo vietą prie seno rašomojo stalo, suktais stačiais laiptais veda mane į antrą  pastato aukštą ir neklausiama pasakoja man senas Dioblingo istorijas. Bet mane labiausiai domina Franziska fon Vertaimštain ( Franzeska von Wertheimstein) – mecenatė, kultūros puoselėtoja ir Vienos salono dama bei liūdnos Wertheimstein vilos istorijos, ir tik iš mandagumo apžiūriu senus archeologinius Dioblingo radinius. Muziejaus darbuotojai užkliūva mano akcentas, jai įdomu, ar aš vienietė, ar miesto svetys, netyčia atklydusi į neturistinę miesto dalį, ir lyg atsiprašydama teisinasi, jog klausia tik dėl to, kad apskaitytų ir mane bendroje muziejaus svečių statistikoje.

Matyt, pasirodau jai labai žingeidi. „Ateikit, leisiu jums užmesti akį į Franziskos saloną“ – kviečia ji mane atidarydama medines dvivėres duris, vedančias į tamsų seną kambarį, pasirodo, lankytojams šiuo metu neprieinamą. Taip, kaip leista, akies krašteliu nužvelgiu sienas, sunkiomis tamsiomis užuolaidomis dengtus langus, o labiausiai didžiulį krištolo sietyną, kabantį nuo lubų. Bandau įsivaizduoti visus tuos 19 amžiaus pabaigos politikus, visuomenininkus, filosofus, muzikus, rašytojus ir poetus, kasdien besilankančius Josephine von Wertheimstein ir jos dukros Franziskos salone, nušviestus krištolo sietyno šviesos.

Wertheimstein vilą 19 a.antroje pusėje iš tekstilės fabrikanto Rudolfo Arthaberio (Rudolph Arthaber) nupirko bankininkas ir diplomatas Leopoldas fon Vertaimštainas (Leopold von Wertheimstein) savo 18 metų jaunesnei melancholiškai žmonai Žozefinai (Josephine), itin gedėjusiai sūnaus, mirusio vos 19 metų. Savaičių savaitėmis ji nieko nebevalgė ir nebeišeidavo iš kambario. Leopoldas tikėjosi, kad parkas šalia vilos prablaškys liūdinčią žmoną.

Jau ankstesniuose namuose Dioblinge Žozefina buvo žinoma kaip visuomeninio salono šeimininkė. Naujojoje viloje ji ir toliau tęsė salono tradiciją – čia rinkdavosi 19 a. pabaigos žymiausi Vienos politikai, visuomenininkai, menininkai, rašytojai, poetai ir muzikai: Eduard von Bauernfeld, Franz Grillparzer, Liszt, Brahms, Ferdinand von Saar.  Mirus mamai, salono tradiciją peremė jos dukra Franciska. Vertaimštein salonas 19 a. pabaigoje tapo Vienos liberalumo centru.

Franziska buvo labai graži ir nuolat apsupta gerbėjų, tačiau jai per visą gyvenimą nepavyko atsikratyti melancholiškos mamos šešėlio. Be to ji buvo labai jautri ir dosni, o jos dosnumas labai dažnai išnaudojamas. Franziską su austrų rašytoju, dramaturgu ir lyriku Ferdinandu von Saar siejo ypatinga draugystė – jie nuolat rašė vienas kitam ilgus laiškus. Mirus Žozefinai fon Vertaimštein, Ferdinandas von Saar kiekvieną dieną lankė Franciską, ir abu ilgai sedėdavo paskendę liūdnuose prisiminimuose, mat Ferdinando von Saar žmona gyvenimą buvo užbaigusi savižudybe.

Kai pats Ferdinandas von Saar susirgo vėžiu, jis pakėlė prieš save ranką, ir tai padarė ne kur kitur, o Vertaimštein viloje. Tai sužinojusi Franciska labai kentėjo ir jai ėmė reikštis psichinės ligos simptomai.

Franciska, kuri liko netekėjusi ir neturėjo palikuonių, prieš mirtį 1907 m. testamentu užrašė vilą ir parką Vienos miestui, su mintimi, kad parkas turi būti prieinamas visiems miestiečiams. Taip pat testamentu ji paliko įpareigojimą, viloje įrengti viešą biblioteką, kuri buvo įrengta 1912 metais.